|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / Jaunimas
|
|
|
Mantas ir Gediminas Augustaičiai nuo pat mažens augo su muzika.
Autorės nuotr.
Aušrinė VAŠČĖGAITĖ
Broliai dvyniai Mantas ir Gediminas Augustaičiai panašūs ne tik išvaizda – juos sieja meilė būgnų lazdelėms.
Nuo mažens beveik viską kartu darę broliai abu vienodai rinkosi ir studijas, ir profesiją, ir gyvenamąjį miestą. Nors dabar jie būgnus muša skirtingose grupėse, tačiau tarpusavyje nekonkuruoja, o vienas kitam jaučia didelį palaikymą.
Vienas paskui kitą
Su muzika dvyniai augo nuo mažų dienų. Iš pradžių jų muzikinį skonį formavo brolis, namuose turėjęs įrašų studiją, o vėliau jiedu pasuko į muzikos mokyklą, kurioje mokėsi groti fortepijonu.
Prie būgnų pirmasis prisilietė Mantas – jį sužavėjo anksčiau Vilkaviškyje grojusios grupės „Lempa“ repeticijos. Vėliau jis į būgnų partiją dėmesį atkreipdavo klausydamas radijo, brolio turimų įrašų. Neilgai trukus tokiu pomėgiu užsikrėtė ir Gediminas. Abu broliai namuose mušdavo ir puodus, ir grindis, susikonstravo įrenginių, kurie padėtų lavinti įvairias technikas.
Vis dėlto baigę mokyklą prie būgnų liko ne abu. Broliai Augustaičiai įstojo į Kauno Juozo Gruodžio konservatoriją, kurioje Mantas pasirinko mušamųjų specialybę, o Gediminas liko prie fortepijono. Po kiek laiko vaikinai nutarė, kad šios mokyklos sienos – ne jiems, ir sugalvojo keliauti studijuoti į Vilnių. Dvynių kelionės po aukštąsias mokyklas truko kelerius metus, jau studijuodami vaikinai pradėjo pirmuosius muzikinius bandymus grupėse.
„Tada buvome pilni energijos, grodami norėdavome išbandyti, ką mokėjome, todėl viską į kūrinius sudėdavome, dažnai „perspausdavome“, visas grojimas buvo nuolatinė kulminacija. Vis dėlto tas supratimas, kaip reikia ir kaip nereikia daryti, ateina su laiku“, – šypsojosi Mantas.
Dabar G. Augustaitis būgnus muša įvairių atlikėjų koncertuose. Jis grojo su Juste Arlauskaite-Jazzu, Sauliumi Prūsaičiu, Vidu Bareikiu, džiazo muzikantais, grupe „Liūdni Slibinai“. Mantas koncertuoja su viena žymiausių Vilniaus roko grupių „Garbanotas bosistas“, kuri, beje, visai neseniai „Europavox“ tinklo festivalyje Prancūzijoje pateko tarp 7 geriausių jaunųjų grupių. Tai atvers duris į didesnių Europos festivalių ir muzikos klubų scenas.
Matė visko
Abu vaikinai sutarė, kad Vilniaus kultūra juos daug kartų formavo, transformavo jų požiūrius ir vertybes. „Mes visada buvome labai geri vaikai, todėl tas gerumas ne kartą pakenkė. Mus buvo labai lengva paveikti, greitai įsijausdavome į grupių, su kuriomis grodavome, gyvenimą. O tas muzikinis labirintas ne tik gražus – ten ir alkoholis, ir narkotikai“, – mintimis dalijosi M. Augustaitis.
Nors abu broliai patikino, kad dalis stereotipų apie laisvai besiliejantį alkoholį ir narkotikus muzikiniame pasaulyje – teisingi, pastebėjo, jog viskas pamažu keičiasi. „Mes papuolėme į tą laikotarpį, kai situacija jau pradėjo normalizuotis. Dabar žmonės žino, kad važiuoja dirbti, o ne vien tik linksmintis. Viskas po truputį tvarkosi“, – kalbėjo G. Augustaitis.
Vis dėlto dvynių požiūris į lietuvišką sceną – ne pats pozityviausias. Nors ir atsiranda daug jaunų grupių, jos visos greitai išyra. Mantas pastebėjo, kad dėl to greičiausiai kaltas per didelis lietuvių individualizmas. „Nėra to paprasto, šilto bendravimo tarp grupių, kartais net ir jaunesni muzikantai, praeidami pro tave, pasižiūri iš aukšto, nesisveikina. Aišku, ir pats buvau susireikšminęs. Galbūt tai išaugama“, – svarstė jis.
G. Augustaitis lietuviškų kūrinių tekstuose labiausiai pasigenda prasmės. „Pats beveik neklausau muzikos. Kartais su artimaisiais net susiginčijame, kaip aš, muzikantas, negaliu rekomenduoti jokių naujų dainų paklausyti. Dainose nėra gilumo, nėra prasmės, visi tekstai – tik apie du gyvenimo malonumus“, – nusivylimo neslėpė Gediminas.
Jis pripažino, kad dabartinis darbas jam ne prie širdies. „Ne kartą grojau ten, kur man nepatiko nei tekstai, nei idėjos. Kai supranti, kad tai prieštarauja tavo vertybėms, tiesiog išeini. Dabar pradėjau tokias situacijas traktuoti tiesiog kaip darbą. Esu kelyje: apgalvoju, ką darau, ką toliau darysiu. Galbūt kursiu savo muziką, kurią būsiu išjautęs, išmąstęs. Tokią, kuri galėtų atnešti žmonėms šviesą“, – pridūrė G. Augustaitis.
Atvežtų visą Vilnių
Paklausti, ką labiausiai iš Vilniaus norėtų atvežti į Vilkaviškį, vaikinai susimąstė. Tačiau neilgai trukus Mantas jau žinojo atsakymą: „Viską.“ Labiausiai jis norėtų čia gyvenančiam jaunimui parodyti Vilniaus kultūrą, teatrus, naktinį gyvenimą, klubus. „Svarbiausia, kad būtų galima viską pamatyti, o po to jau kiekvienas renkasi pats. Grįžęs ilgesniam laikui į Vilkaviškį mėgstu pasivaikščioti, pažiūrėti, ką jauni žmonės čia veikia, kur renkasi, kaip gyvena“, – pasakojo M. Augustaitis.
Abu dvyniai sutiko, kad Vilnius, kuriame dabar gyvena, nėra jų svajonių miestas, jame nesijaučia taip gerai, kaip norėtų. „Galbūt iš pradžių, tik atvykus, labai žavėjo ta kultūra, atrodė, kad mieste visko labai daug, kad visi tie naktinio gyvenimo labirintai kažkokie ypatingi. Bet greičiausiai tai buvo tik iliuzijos. Pagyvenę ilgiau pamatėme, kad Vilnius – toks pat, kaip ir visos kitos Lietuvos vietos, tik kiek didesnis plotu“, – pasakojo „Garbanoto bosisto“ būgnininkas M. Augustaitis.
Gediminas sakė, kad iš tiesų norėtų gyventi Vilkaviškyje – čia jis jaučiasi geriausiai. Nors ir retokai grįžta į gimtąjį miestą, abu broliai pritarė, kad tas kelias nuo Vilniaus iki Vilkaviškio ir atgal – ypatingas. Mantas pasakojo, kad grįždamas į Suvalkiją jaučia, jog važiuoja namo, o keliaudamas atgal į Vilnių jaučiasi vykstantis gyventi kažkokio atskiro savo gyvenimo.
Paprašius mėgstamiausios dainos žodžiais palinkėti ką nors kraštiečiams, broliai tiesiog uždainavo: „Du karveliai kluone gėrė, / begerdami sudūmojo: / ar mums gerti, ar negerti, / ar negėrus palakioti.“
Dvyniai Augustaičiai patarė į visus dalykus gyvenime žiūrėti daug paprasčiau, skaityti Dievo žodį ir suprasti, kad linksmintis galima ne tik išgėrus.
Broliai dvyniai Mantas ir Gediminas Augustaičiai panašūs ne tik išvaizda – juos sieja meilė būgnų lazdelėms. |
Nuo mažens beveik viską kartu darę broliai abu vienodai rinkosi ir studijas, ir profesiją, ir gyvenamąjį miestą. Nors dabar jie būgnus muša skirtingose grupėse, tačiau tarpusavyje nekonkuruoja, o vienas kitam jaučia didelį palaikymą.
Su muzika dvyniai augo nuo mažų dienų. Iš pradžių jų muzikinį skonį formavo brolis, namuose turėjęs įrašų studiją, o vėliau jiedu pasuko į muzikos mokyklą, kurioje mokėsi groti fortepijonu.
Prie būgnų pirmasis prisilietė Mantas – jį sužavėjo anksčiau Vilkaviškyje grojusios grupės „Lempa“ repeticijos. Vėliau jis į būgnų partiją dėmesį atkreipdavo klausydamas radijo, brolio turimų įrašų. Neilgai trukus tokiu pomėgiu užsikrėtė ir Gediminas. Abu broliai namuose mušdavo ir puodus, ir grindis, susikonstravo įrenginių, kurie padėtų lavinti įvairias technikas.
Vis dėlto baigę mokyklą prie būgnų liko ne abu. Broliai Augustaičiai įstojo į Kauno Juozo Gruodžio konservatoriją, kurioje Mantas pasirinko mušamųjų specialybę, o Gediminas liko prie fortepijono. Po kiek laiko vaikinai nutarė, kad šios mokyklos sienos – ne jiems, ir sugalvojo keliauti studijuoti į Vilnių. Dvynių kelionės po aukštąsias mokyklas truko kelerius metus, jau studijuodami vaikinai pradėjo pirmuosius muzikinius bandymus grupėse.
„Tada buvome pilni energijos, grodami norėdavome išbandyti, ką mokėjome, todėl viską į kūrinius sudėdavome, dažnai „perspausdavome“, visas grojimas buvo nuolatinė kulminacija. Vis dėlto tas supratimas, kaip reikia ir kaip nereikia daryti, ateina su laiku“, – šypsojosi Mantas.
Dabar G. Augustaitis būgnus muša įvairių atlikėjų koncertuose. Jis grojo su Juste Arlauskaite-Jazzu, Sauliumi Prūsaičiu, Vidu Bareikiu, džiazo muzikantais, grupe „Liūdni Slibinai“. Mantas koncertuoja su viena žymiausių Vilniaus roko grupių „Garbanotas bosistas“, kuri, beje, visai neseniai „Europavox“ tinklo festivalyje Prancūzijoje pateko tarp 7 geriausių jaunųjų grupių. Tai atvers duris į didesnių Europos festivalių ir muzikos klubų scenas.
Abu vaikinai sutarė, kad Vilniaus kultūra juos daug kartų formavo, transformavo jų požiūrius ir vertybes. „Mes visada buvome labai geri vaikai, todėl tas gerumas ne kartą pakenkė. Mus buvo labai lengva paveikti, greitai įsijausdavome į grupių, su kuriomis grodavome, gyvenimą. O tas muzikinis labirintas ne tik gražus – ten ir alkoholis, ir narkotikai“, – mintimis dalijosi M. Augustaitis.
Nors abu broliai patikino, kad dalis stereotipų apie laisvai besiliejantį alkoholį ir narkotikus muzikiniame pasaulyje – teisingi, pastebėjo, jog viskas pamažu keičiasi. „Mes papuolėme į tą laikotarpį, kai situacija jau pradėjo normalizuotis. Dabar žmonės žino, kad važiuoja dirbti, o ne vien tik linksmintis. Viskas po truputį tvarkosi“, – kalbėjo G. Augustaitis.
Vis dėlto dvynių požiūris į lietuvišką sceną – ne pats pozityviausias. Nors ir atsiranda daug jaunų grupių, jos visos greitai išyra. Mantas pastebėjo, kad dėl to greičiausiai kaltas per didelis lietuvių individualizmas. „Nėra to paprasto, šilto bendravimo tarp grupių, kartais net ir jaunesni muzikantai, praeidami pro tave, pasižiūri iš aukšto, nesisveikina. Aišku, ir pats buvau susireikšminęs. Galbūt tai išaugama“, – svarstė jis.
G. Augustaitis lietuviškų kūrinių tekstuose labiausiai pasigenda prasmės. „Pats beveik neklausau muzikos. Kartais su artimaisiais net susiginčijame, kaip aš, muzikantas, negaliu rekomenduoti jokių naujų dainų paklausyti. Dainose nėra gilumo, nėra prasmės, visi tekstai – tik apie du gyvenimo malonumus“, – nusivylimo neslėpė Gediminas.
Jis pripažino, kad dabartinis darbas jam ne prie širdies. „Ne kartą grojau ten, kur man nepatiko nei tekstai, nei idėjos. Kai supranti, kad tai prieštarauja tavo vertybėms, tiesiog išeini. Dabar pradėjau tokias situacijas traktuoti tiesiog kaip darbą. Esu kelyje: apgalvoju, ką darau, ką toliau darysiu. Galbūt kursiu savo muziką, kurią būsiu išjautęs, išmąstęs. Tokią, kuri galėtų atnešti žmonėms šviesą“, – pridūrė G. Augustaitis.
Paklausti, ką labiausiai iš Vilniaus norėtų atvežti į Vilkaviškį, vaikinai susimąstė. Tačiau neilgai trukus Mantas jau žinojo atsakymą: „Viską.“ Labiausiai jis norėtų čia gyvenančiam jaunimui parodyti Vilniaus kultūrą, teatrus, naktinį gyvenimą, klubus. „Svarbiausia, kad būtų galima viską pamatyti, o po to jau kiekvienas renkasi pats. Grįžęs ilgesniam laikui į Vilkaviškį mėgstu pasivaikščioti, pažiūrėti, ką jauni žmonės čia veikia, kur renkasi, kaip gyvena“, – pasakojo M. Augustaitis.
Abu dvyniai sutiko, kad Vilnius, kuriame dabar gyvena, nėra jų svajonių miestas, jame nesijaučia taip gerai, kaip norėtų. „Galbūt iš pradžių, tik atvykus, labai žavėjo ta kultūra, atrodė, kad mieste visko labai daug, kad visi tie naktinio gyvenimo labirintai kažkokie ypatingi. Bet greičiausiai tai buvo tik iliuzijos. Pagyvenę ilgiau pamatėme, kad Vilnius – toks pat, kaip ir visos kitos Lietuvos vietos, tik kiek didesnis plotu“, – pasakojo „Garbanoto bosisto“ būgnininkas M. Augustaitis.
Gediminas sakė, kad iš tiesų norėtų gyventi Vilkaviškyje – čia jis jaučiasi geriausiai. Nors ir retokai grįžta į gimtąjį miestą, abu broliai pritarė, kad tas kelias nuo Vilniaus iki Vilkaviškio ir atgal – ypatingas. Mantas pasakojo, kad grįždamas į Suvalkiją jaučia, jog važiuoja namo, o keliaudamas atgal į Vilnių jaučiasi vykstantis gyventi kažkokio atskiro savo gyvenimo.
Paprašius mėgstamiausios dainos žodžiais palinkėti ką nors kraštiečiams, broliai tiesiog uždainavo: „Du karveliai kluone gėrė, / begerdami sudūmojo: / ar mums gerti, ar negerti, / ar negėrus palakioti.“
Dvyniai Augustaičiai patarė į visus dalykus gyvenime žiūrėti daug paprasčiau, skaityti Dievo žodį ir suprasti, kad linksmintis galima ne tik išgėrus.
Publikuota: 2018-08-01 10:06:27
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Ligoninės kieme – nauja eglė * Liuteronų maldos namai kviečia į neeilinę pažintį
* Senovinių patiekalų receptai išliko bibliotekininkių dėka
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Apie žodį „rinkiminis“
Žodžio „rinkiminis“ daryba buvo vertinama kaip nebūdinga (priesagos -inis vediniai paprastai nedaromi iš abstraktų). Tačiau žodžio „rinkimai“ reikšmė sukonkretėjo ir vediniai „rinkiminis“, „priešrinkiminis“, „porinkiminis“ vertintini kaip galimi.
Atkreiptinas dėmesys, kad termininiuose junginiuose vartojamas nusakomasis kilmininkas, pvz.: rinkimų apygarda, rinkimų apylinkė, rinkimų komisija, rinkimų programa.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Apie žodį „rinkiminis“Žodžio „rinkiminis“ daryba buvo vertinama kaip nebūdinga (priesagos -inis vediniai paprastai nedaromi iš abstraktų). Tačiau žodžio „rinkimai“ reikšmė sukonkretėjo ir vediniai „rinkiminis“, „priešrinkiminis“, „porinkiminis“ vertintini kaip galimi.
Atkreiptinas dėmesys, kad termininiuose junginiuose vartojamas nusakomasis kilmininkas, pvz.: rinkimų apygarda, rinkimų apylinkė, rinkimų komisija, rinkimų programa.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|