„Vaikystėje ne kartą pasitaikė, jog mes, vaikai, žemėje atrasdavome nedidelių akmeninių patrankos sviedinių ar senovinių monetų, tačiau tėvai sakydavo, kad tai kazokų ir lenkų kovų su totoriais liekanos. Tačiau to, jog Targovicėje 1362 m. įvyko garsusis Mėlynųjų Vandenų mūšis ir Lietuvos kunigaikščio Algirdo dėka ukrainiečiai išsivadavo iš turkų priespaudos, nežinojome“, – pasakojo Vladimiras Besarabas.
Nutylėta istorija
Šis 64-erių braižybos bei fizinio lavinimo mokytojas ir istorijos mėgėjas aprodė Targovicės kaimelį, kuriame dabar gyvena 1,5 tūkst. žmonių. Kažkada gyventojų čia buvo net septynis kartus daugiau.
Archeologai spėja, kad tuo metu, kai čia atžygiavo Algirdas su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariauna, Targovicė vadinosi Jabgu ir buvo svarbus totorių valdomas Aukso ordos miestas. Tuo metu aplink tvyrojo negyvenamos stepės, kelių šimtų kilometrų spinduliu kitų miestų nebuvo.
Kasinėdami Targovicę archeologai atrado 200 m pločio viešąją pirtį ir molio vamzdžiais įrengtą kanalizaciją. Tai esą rodė, jog čia gyveno turtingi žmonės, valdovai.
„Mokytojai apie tą mūšį nieko nepasakojo, o vadovėliuose rašė vien apie rusų pergalę prieš totorius Kulikovo kautynėse prie Maskvos, nes turbūt norėjo, kad pamirštume, jog Ukraina buvo nepriklausoma, kad kartu su lietuviais kovojo tiek prieš totorius, tiek prieš maskolius“, – samprotavo V. Besarabas. Vyras didžiavosi, kad jo prosenelis buvo kazokas, kuris sugebėjo pabėgti iš turkų nelaisvės.
Skulptūra kazokams atminti
2022 m. Rusijai užpuolus Ukrainą V. Besarabas nuskubėjo į karinį komisariatą ir pasiprašė į frontą, tačiau į karą ėmė tik jaunesnius, iki 60 metų, vyrus. Likęs kaime Vladimiras ėmė rinkti paramą frontui.
„Mūsų kaimas nedidelis, tačiau jau aštuoni vyrai kovose paguldė galvas. Maždaug tiek pat yra dingę be žinios. Praeitą savaitę sužinojome, kad vienas dingo mūšiuose Rusijos Kursko regione, tai net tėvai jau nebetiki, jog jį dar pamatys, nes rusai visiškai sužvėrėjo – į nelaisvę ukrainiečių neima, o nužudo“, – kalbėjo vyras.
V. Besarabas gyrė Lietuvą už teikiamą paramą Ukrainai ir peikė Vakarus dėl vėlavimo. „Gaila, kad Lietuva dabar nedidelė. Jei būtumėte tokie pat galingi, kaip Viduramžiais, kartu greit patvarkytume maskolius“, – svajojo pedagogas.
Targovicėje kol kas nėra jokio paminklo, primenančio, kad vietovėje vyko Mėlynųjų Vandenų mūšis. Užtat stovi nedidelis paminklinis akmuo čia gyvenusiam garsiam kazokų vadui Sirko ir milžiniška kazoko skulptūra. Tuo norima priminti, kad kaimas buvo svarbi kazokų gyvenvietė.
Tyrinėjimus pagrindė argumentais
Nuo Kyjivo į pietus link Moldovos 250 km nutolusio kaimelio gyventojai viliasi, kad Targovicė ateityje taps gausiai turistų lankoma vieta ir čia iškils muziejus Mėlynųjų Vandenų mūšiui atminti. Kadangi mūšis įvyko nuošaliose stepėse, o apie jį metraštininkai ėmė rašyti vėlai ir aptakiai, mokslininkai neturi vienos nuomonės nei dėl jo datos, nei dėl vietos. Tačiau archeologinius kasinėjimus inicijavusi ir jiems vadovavusi Kropinvinckio pedagoginio universiteto docentė Irina Kozir įsitikinusi, kad mūšis įvyko Targovicės apylinkėse, o jį laimėjęs kunigaikštis Algirdas sudegino totorių gyvenvietę.
59-erių mokslininkė teigia, kad Aukso ordos vietininką norėjęs sumušti Algirdas atžygiavo prie Jabgu ir čia šalimais susikovė. Tokias išvadas I. Kozir padarė po kelis dešimtmečius Targovicėje vykdytų kasinėjimų ir jas grindžia keliais argumentais.
Gyvenvietė buvo įsikūrusi svarbių prekybinių kelių sankryžoje bei prie upės, kuri tada vadinosi Mėlynaisiais Vandenimis. Taip ji buvo įamžinta Viduramžių žemėlapiuose ir tik vėliau buvo sutrumpinta į Mėlynąją (Siniucha). Atkastos visų medinių pastatų liekanos yra apanglėjusios, o tai liudija, jog gyvenvietė buvo sudeginta. Vieno amatininko sodyboje buvo rasta iškasta slėptuvė, į kurią bet kaip buvo sumesti tais laikais brangūs metaliniai įrankiai. Iš to galima spėti, jog žmonės iš čia privalėjo skubiai bėgti. Be to, visos gausiai rastos totoriškos monetos buvo nukaltos iki 1360 m.
Archeologai atkasė ne tik ištaigingą pirtį, bet ir kapavietę su 700 palaikų, tačiau tai nebuvo karių palaikai, nes kaukolėse nesimatė mūšiuose patiriamų sužalojimų. Tyrimus apsunkino tai, jog Jabgu buvo įsikūręs toje vietoje, kur dabar stovi Targovicės kaimo pastatai, o po šiais nėra kaip kasinėti.
Mėlynųjų Vandenų mūšio vieta nežinoma
Targovicė kažkada buvo didokas miestelis su trimis bažnyčiomis, tačiau jos reikšmė sumenko Rusijos carui kitoje upės pusėje įkūrus Novoarchangelsko miestą. Pastarajame dabar gyvena 5,5 tūkst. žmonių. Ten yra įsikūręs kraštotyros muziejus, kuriame Mėlynųjų Vandenų mūšiui skiriamas didžiausias dėmesys.
„Tikslią tų laikų mūšio vietą atrasti yra beveik neįmanoma, nes metalo dirbiniai tada buvo labai vertingi, o po mūšių gyvi likę kariai surinkdavo strėlių ir iečių antgalius. Siekdama įamžinti pergalę prieš Aukso ordą Kulikovo mūšyje, Maskva pasiuntė kelis šimtus archeologų tirti mūšio vietą, bet irgi nerado nei iečių, nei strėlių“, – kalbėjo muziejaus darbuotojas Vladislavas Šimčenka.
Istorikas priminė, jog po Liublino unijos sutarties Lenkijos karalystei perėmus iš LDK valdytas Ukrainos žemes, Mėlynoji upė tapo Lenkijos bei totorių valdų riboženkliu. Per upę ėjo tiltas, tačiau po ja ir Targovicės gyventojų namais buvo išrausti tuneliai, kuriuose buvo slepiamasi per priešų atakas ir vykdomi užpuolimai.
Tikimasi kasinėjimus atnaujinti
„LDK valdymą ukrainiečiai prisimena teigiamai: lietuvių pasiuntiniai buvo tolerantiški mūsų tikėjimui ir tradicijoms, išmokdavo kalbą, į žmonas imdavo ukrainietes. Prieš lietuvius, ne taip, kaip prieš totorius ar lenkus, nebuvo sukilimų, tautosakoje nėra pašiepiamų dainų ar posakių. Labai džiugu skaityti, jog per dabartinį karą su Rusija procentiškai Lietuva Ukrainą remia labiausiai pasaulyje. Viliuosi, jog po karo Vilnius bus suinteresuotas ir Mėlynųjų Vandenų mūšio įamžinimu“, – kalbėjo V. Šimčenka.
Targovicės apylinkes tyrinėjusi doc. I. Kozir teigė, jog Kremlius nebuvo suinteresuotas skleisti informaciją apie Mėlynųjų Vandenų mūšį, todėl neskatino archeologinių kasinėjimų ieškoti kovos vietos.
„Maskva pasistatė didžiulį muziejų Kulikovo mūšiui įamžinti, nors jis vyko 18 metų vėliau ir nebuvo pergalingas, nes ne visas žemes pavyko išlaisvinti – Maskva dar 100 metų privalėjo mokėti duoklę Aukso ordai. Tuo metu lietuviai perėmė didžiules Ukrainos teritorijas, kuriose panaikino chanų savivalę. Per Lietuvą, o vėliau ir per Abiejų Tautų Respubliką į Ukrainą skverbėsi Vakarų civilizacija. Ši buvo visiška priešingybė mongoliškam-totoriškam despotizmui, kuriuo persisunkė Maskva ir nuo kurio kenčia iki dabar. Džiugu, kad Lietuva mums broliškai padeda užpuolus Rusijai“, – kalbėjo mokslininkė.
Ji viliasi, kad po karo kasinėjimai Targovicėje bus atnaujinti, o prie jų ateityje prisijungs ir Lietuvos archeologai, Vilnius galbūt net prisidės prie muziejaus steigimo.
Eldoradas BUTRIMAS
Parašykite komentarą
Tik prisijungę vartotojai gali komentuoti.