Ar piliečio labui vyksta nesibaigiančios reformos?
Gyvename reformų metu. Per nepriklausomybės laikotarpį Lietuvoje reformų buvo daug ir įvairių. Tačiau ar tikslai pasiekti, ar problemos išspręstos piliečio naudai, ar be galvų kapojimo ir kėdžių stumdymo, kas nors padaryta žmonių labui? Deja, dažnai tenka nusivilti, nes, kaip sakoma, norėjosi kuo geriau, o išėjo kaip visada.
Po nuvylusių reformų tūkstančiai lietuvių emigravo iš šalies. Išvykstama šeimomis su vaikais ant rankų, nes žmonės nenori būti vargšais. Nusikalstamumas – ir tas sumažėjo, nusikaltėliams išvykus svetur savo juodų darbų dirbti.
Dirbdamas teisėsaugos sistemoje, ne kartą patyriau nusivylimo kartėlį. Atrodydavo, koks velnias mane nešė „į tą galerą”. Tiesos, padorumo ir žmoniškumo siekis yra neįkainojama vertybė, tačiau kuo toliau, tuo labiau ji buvo pamirštama. Tarp kolegų įsigalėjo karjerizmas, „sava vadovų komanda“, skirstymas į savus ir svetimus.
Aukštesnės institucijos, pavyzdžiui, Policijos departamentas, per visą reformų laikotarpį išsiplėtė kaip didelis moliūgas ir aplipo įvairiomis tarnybomis. Tačiau tos tarnybos saugoja tik departamentą, juo rūpinasi. Generalinis komisaras jau turi patarėjų tarnybą, generolą ir tris pulkininkus. Vieno patarėjo atlyginimas prilygsta visos Kybartų nuovados policininkų darbo užmokesčiui. Kyla teisėtas klausimas, ką gi veikia ši Vilniuje įsikūrusi įstaiga? Atsakau – skelbia konkursus ir nuperka ispaniškus visureigius „Santana“, pritaikytus Afrikos dykumai. O visureigiai pusę garantinio laiko prastovi servisuose, nes juos reikia taisyti. Už kiekvieną automobilį sumokėta po 90 tūkst. litų. Po trejų metų naudojimo automobiliai stovės policijos komisariatų patvoriuose neeksploatuojami. Dar policijos departamento pareigūnai kuria instrukcijas, užverčia komisariatus popieriais, o atvažiavę tikrina, kaip vykdomi instrukcijų punktai, kartais pasiekdami absurdą. Tikrintojai nėra dirbę praktinio darbo, neturi patirties, bet vaizduojasi esą policininkai supermenai. Radę mažą klaidelę trina rankomis, džiūgauja ir patenkinti grįžta į Vilnių su raportais savo viršininkams.
Mano supratimu, visos reformos privalo prasidėti nuo viršaus. Policijos departamente turėtų pasilikti trečdalis darbuotojų – praktikų profesionalų, kurie sugebėtų atskirti pelus nuo grūdų ir vadovautis sveiku protu bei logika. Šiuo metu Vyriausybė pritarė ir Seimas svarstys policijos strategijos programą. Numatyta didelė suma pinigų programos uždaviniams įgyvendinti. Strategijoje siūloma naikinti apskričių komisariatus ir kurti stambesnius, veikiančius apygardos principu. Tačiau abejotina, ar tokie struktūros pakeitimai padės vykdyti pagrindinę policijos misiją – užtikrinti piliečių saugumą. Kyla klausimas, ar būtina reformuoti apskrities policijos komisariatus, dar jiems nepradėjus normaliai veikti? Nereikia pamiršti ir to, kad apskričių komisariatams buvo užkrauta daugybė pareigų, o teisių – jokių. Peršasi išvada, kam reikalingi beteisiai komisariatai. Juos kuriant juk nebus panaikintas nė vienas Policijos departamento etatas, o žmonės bus atimti iš rajonų komisariatų, liks dar mažiau pareigūnų, ginančių piliečių saugumą.
Dar vienas klausimas, kurio niekaip neišsprendžia metų metais vykdomos reformos, – tai teisinės paslaugos. Vilkaviškio rajono gyventojai, o ypač kybartiečiai, jaučia didelį teisinių paslaugų trūkumą. Daugelį metų Kybartai gyveno be notaro kontoros, advokato biuro. Tiktai dabar Teisingumo ministerijos, kuriai vadovauja Pilietinės demokratijos partijos narys Petras Baguška, iniciatyva yra įsteigta notaro pareigybė ir paskelbtas konkursas notaro pareigoms užimti. Šios paslaugos palengvins reikiamų dokumentų paruošimą ir jų tvirtinimą. Kaip matote, kai ką galima išspręsti be didelių reformų, reikia tik geros valios ir noro padėti žmonėms. Mūsų partijos svarbiausias tikslas – matyti, girdėti kiekvieną pilietį, tik sutarus su juo, imtis reformų.
Juozas GABRAITIS
Pilietinės demokratijos partijos Vilkaviškio skyriaus pirmininko pavaduotojas
Parašykite komentarą
Tik prisijungę vartotojai gali komentuoti.