Prieš gerą savaitę „Santakoje“ rašėme apie keturis mažus šuniukus, kuriuos rudens pradžioje atsivedė sodus sauganti kalaitė Starka. Susirūpinę sodų savininkai kreipėsi į laikraščio skaitytojus, prašydami padėti surasti šąlantiems keturkojams jaukius namus.
Pasak tuo reikalu besirūpinusių moterų, po straipsnio sulaukta daug skambučių. Skambino senukai, jaunuoliai ir vaikai. Moterys suskaičiavo per dešimt skirtingų telefono numerių. Daugiausia šuniukų pageidavo Kybartų gyventojai. Bet jiems sode gyvenusių mažylių nebeliko – greitai keturkojus išsidalijo vilkaviškiečiai.
Patys „geidžiamiausi“ iš vados buvo du rudieji šuniukai. Juos žmonės susirado patys, nelaukę net sodininkų pritarimo. Nedidukė juodoji kalaitė prieglobstį rado rūpestingų vienos vilkaviškietės anūkėlių dėka. Jie trūks plyš sumanė močiutei įtaisyti kompanioną, pralinksminantį ją, kol pačių nebus šalia. Iš pradžių moteris lyg ir nepritarė tokiai minčiai, bet greitai nusileido ir savo šiltuose namuose priglaudė sodų sargybinės palikuonę.
Pati baikščiausia baltoji kalytė ilgai buvo kalbinama išlįsti iš savo užuovėjos po nameliu. Likusi viena ji tūnojo kamputyje ir pasirodydavo tik žmonėms nuėjus toliau. Jau beprarandant viltį ją pagauti, šuniukų globėjoms nusišypsojo sėkmė. Baltoji atsidūrė jų rankose ir dabar gyvena vienos vilkaviškietės, kuri ne taip seniai prarado savo pinčerių veislės šunelį, namuose.
Sodų bendrijos moterys sakė, kad visas ketvertukas įsikūrė tikrai gerai ir varguolių dalios jiems daugiau nereikės patirti.
Vilkaviškietės dabar susirūpinusios dviejų likusių kalaičių, Starkos ir Belos, likimais. Ko gero, pasilikti teks jas abi, nes jau paaugusios baltosios Belos niekas nenorėjo priglausti.
Goda PAUKŠTYTĖ
Parašykite komentarą
Tik prisijungę vartotojai gali komentuoti.