Žvilgsnis

Birutė NENĖNIENĖ

Lauksiu
šviesių Kalėdų

Užvakar buvo Andriejaus šventė. Nuo seno lietuviai lapkričio 30-ąją, kalendorinio rudens paskutinę dieną, laikė Saulės grįžtuvių pradžia, lyg slenksčiu į naują metų laikotarpį. Gruodžio mėnuo – saulėgrįžos laukimo, pasirengimo žiemos šventėms, poilsio nuo sunkių darbų laikas. Senovėje jis buvo apipintas paslaptimi ir būrimais, kai kaimynai ir jaunimas drauge leisdavo ilgus tamsius vakarus, dainuodavo kalėdines dainas, atspindinčias žmonių pasaulėjautą.

Pirmąjį sekmadienį po šv. Andriejaus prasideda adventas ir tęsiasi keturias savaites iki Kūčių. Lotynų kalba adventas reiškia „atėjimas, atsiradimas“. Nors aplink niūru ir dienas greitai apgaubia sutemos, tačiau laukiama Šviesos – Kalėdų, Kūdikėlio Jėzaus gimimo. Deja, net laikantys save tikinčiais sunkiai suvokia šią paslaptį ir vienoms didžiausių Bažnyčios švenčių dauguma ruošiasi vien laikydamiesi krikščioniškų liaudiškų tradicijų.

Greta dieviškosios paslapties apmąstymo advento laikas yra gera proga ir sekuliarios minties šalininkams pasverti per metus nueitą savo kelią, grąžinti skolas, su įsižeidusiais susitaikyti, užgautųjų atsiprašyti, kaip senoliai darydavo. Tai toks širdies išskaistinimo, sielos išbalinimo, atleidimo ir atlaidumo laikas, kad vėl su aukštyn per horizontą kylančiu saulės spinduliu pajaustume kūno ir dvasios palengvėjimą.

Adventas išskirtinis laikas yra dar tuo, kad dažnas pajunta poreikį padaryti kažką gero silpnesniųjų, vienišųjų labui. Atsileidžia širdys, pasipila kalėdinės labdaros: jas renka vaikai ir suaugusieji, mokyklos, seniūnijos, nevyriausybinės organizacijos. Kartais ir redakcijos patarimo klausiama, kam tiktų jų dovanos. Patys nori nuvažiuoti dažniausiai į Kybartų, Alvito vaikų globos namus, kartais atsimena Gudkaimio senelius, Didvyžių pensionatą. Juk gerus darbus darantys taip pat pasiilgę širdingo bendravimo, kaip džiaugiasi sulaukę dėmesio tie, kuriems jis ypač reikalingas. Kai surinktų negendančių maisto produktų susikaupia daug, jų paketai paruošiami ir išdalijami vargstantiems, vienišiems žmonėms, daugiavaikėms šeimoms. Štai ir atsiveria tas metas, kai patiki, jog gėrio sėklos mumyse dar daigios. Jos vešliau sukerotų, jei dažniau lauktume savo Kalėdų.

Beje, kur tik pasisuki šiuo laiku, girdi ne senovines kalendorines advento dainas, matai toli gražu ne pasninko valgiais nukrautas parduotuvių lentynas, o iki pat advento pabaigos – azartišką pirkimą. Dar lapkričio pradžioje žvakutes pakeitė nuolaidų reklamomis rėkiančios, blizgučiais viliojančios „kalėdos“. Pramogų organizatoriai jau dabar kviečia švęsti „kalėdas“.

Iš tikrųjų, tai kada tikrosios Kalėdos? Kokios jos man, tau? Ko klausyti, į ką įsiklausyti, kad sieloje jos būtų šviesios net ir tuo atveju, jei žemė nepasidengs baltu sniegu?