Naujų socialinių darbuotojų laukia atsakingas ir sunkus darbas

Birutė NENĖNIENĖ

Nuo šių metų pradžios šalies rajonų savivaldybėse pradedami steigti etatai darbui su socialinės rizikos šeimomis. Tokių iš valstybės biudžeto finansuojamų etatų bus įsteigta 556 – po vieną kiekvienoje seniūnijoje. Numatyta, jog šie darbuotojai teiks socialines paslaugas socialinės rizikos šeimų namuose arba socialinių paslaugų įstaigose.

Apie tai, kokios šiuo metu iškilusios socialinės rizikos šeimų problemos, kokios paslaugos joms reikalingos, paprašėme savo naujausiomis žiniomis pasidalyti Klausučių seniūnę Gemą SKYSTIMIENĘ, kuri neseniai Vytauto Didžiojo universitete apgynė socialinių mokslų magistro darbą. Autorė jame nagrinėjo socialinės rizikos šeimų gyvenimo patirtis.

– Pirmiausia gal pasikalbėkime apie šeimos sampratą. Kas lėmė negatyvius jos pokyčius?

– Visų pirma – staigūs politiniai, ekonominiai, socialiniai pokyčiai valstybėje, bedarbystė, visuomenės sluoksniavimasis. Šeima „modernėja“, kitaip tariant, tradicinė lietuviška šeima silpsta ir nyksta. Vis daugiau vaikų gimsta sugyventinių šeimose. Jie augdami susiduria su didesne ekonominio ir socialinio skurdo rizika. Daugėja vaikų, augančių tik su motina. O kaip žinome, dažniausiai jos uždirba mažiau nei vyrai. Neretai vienišos motinos, auginančios vaikus, negauna net pakankamai mažų priteistų alimentų. Tokios motinos dažnai dėl elementaraus juridinio išprusimo bei finansinių galimybių samdytis advokatus stokos vaiko auginimo naštą prisiima vien sau. Tikėtina, jog tokie vaikai lieka augti nestabilios stuktūros šeimose, dalį ar visą vaikystę praleidžia be biologinio tėvo, su motinos partneriu ar partneriais.

Kintanti ir naujai besiformuojanti socialinė tvarka žmogaus gyvenimą daro itin pažeidžiamą ir psichologiškai nesaugų.

– Kaip apibūdintumėte vyraujantį požiūrį į daugiavaikes šeimas?

– Kiekviena daugiavaikė šeima skirtinga ir turi savo problemų. Tik manau, jog dažnai daugiavaikės šeimos per menkai save vertina, per retai susimąsto apie orumą – savajį „aš“. Jei vaikai daugiavaikėje šeimoje teisingai auklėjami, vėliau jiems neiškyla problemų dėl savarankiškumo, atsakomybės, jie atsparesni stresams, geriau adaptuojasi bet kuriame kolektyve.

Manau, jog šiuo metu neteisingai reguliuojama parama daugiavaikėms šeimoms. Tarkime, tėvai įsidarbina už minimalų atlyginimą, bet netenka dalies pašalpų. Tada ir pradedama svarstyti, ar iš tikrųjų verta dirbti, o gal visiems šeimos nariams užtenka pragyventi iš vaikų socialinių pašalpų.

– Vadinasi, galima teigti, jog mūsų socialinė politika yra tokia, kad daugiavaikėms šeimoms leidžiama nedirbti.

– Ir visuomenėje gaji nuomonė: „Gyvenimas iš pašalpų – vaikai yra pragyvenimo šaltinis“. Seniūnijose atsiranda nauja karta piliečių, galinčių dirbti, bet jau reikalaujančių socialinės paramos, nes tokią „vertybę“ vaikystėje suformavo jų tėvai. Paternalistinės orientacijos ir lūkesčių gajumas tebėra įsigalėjęs nuo sovietinių laikų ir yra labai ryškus. Nesinori taip teigti, tačiau tokių šeimų reikalavimas „privilegijų“ lyg ir įrodo, kad šalyje vaikų gimdymas darosi savotišku „verslu“.

– Gilindamasi į temą išsiaiškinote tai, kas lemia socialinę riziką. Pakomentuokite.

– Šeima, kaip ugdymo institucija, pateisina save tik tada, kai joje atliekamos visos jos funkcijos. Disfunkcionalumas emocijų, elgesio, tarpasmeninių santykių srityse daro neigiamą poveikį šeimoje augantiems vaikams. Tėvų girtavimas ir vaikų nepriežiūra išlieka pagrindine priežastimi, dėl ko šeimos įtraukiamos į socialinės rizikos šeimų apskaitą. Moterims iš tokių šeimų būdinga socialinių įgūdžių stoka, menka savivertė, alternatyvų nematymas, esamos būklės gynimas ir valios stoka. Tai pasireiškia bejėgiškumu keistis, nemokėjimu spręsti problemų, aplinkos kaltinimu. Tokioms šeimoms būdinga konfliktiniai ir skurdūs ryšiai su aplinka, o ypač – sutrikę šeimos vidiniai ryšiai. Valios ir apsisprendimų stoka veda į tinginystę, pasiduodama pagundoms, nenorima keistis. Galima teigti, jog tokios šeimos yra didžiulio skurdo, emocinio ir socialinio apleistumo, demoralizacijos bei nevalyvumo pavyzdžiai.

– Kaip tai veikia vaikus?

– Deja, didelę socialinės rizikos šeimų dalį sudaro daugiavaikės šeimos. Socialinės rizikos šeimos nesugeba tenkinti vaiko emocinių ir fizinių reikmių, be to, bendravimas tokiose šeimose labai apriboja vaikų galimybes išreikšti poreikius ir jausmus. Tokiose šeimose augę vaikai tampa mažiau atsparūs krizėms, negali savaime išmokti elgesio kultūros, mažas jų socialinis aktyvumas. Vaikai augdami šeimoje, kurioje egzistuoja smurtas ir prievarta, praranda pasitikėjimą tiek suaugusiais, tiek savimi. Jiems sunku suvokti ir išmokti kitokių bendravimo būdų, kurie nebūtų pagrįsti agresija, apleistumu.

– Kažin kodėl socialinės rizikos šeimos visuomenėje dažnai turi ne itin gerą vardą, jų šalinamasi?

– Socialinė atskirtis, o dar kitaip – stigmatizavimo apraiška, būdinga mūsų visuomenei. Tai pasireiškia nenorėjimu matyti „kitokio“ visuomenės nario. Kaimas tokias šeimas linkęs labiau teisti nei palaikyti, vengia jų kaimynystės. Aplinka dažnai tokias šeimas atstumia, jas apkaltina, palieka skaudžias problemas spręsti pačioms. Tačiau ir pati socialinės rizikos šeima dėl vyraujančių problemų (skurdo, alkoholizmo) vengia bendrauti su kaimynais, bijodama pasmerkimo, apkalbų. Šiam procesui įtakos turi ir negatyvus šių šeimų pavaizdavimas žiniasklaidoje.

– Ar manote, jog naujai įdarbinti socialiniai darbuotojai pakeis socialinės rizikos šeimų socialinį elgesį?

– Tai pirmasis pozityvus valstybės politikų žingsnis per visą nepriklausomybės laikotarpį, pripažįstant, jog socialinės rizikos šeimų problemų jau nepajėgia spręsti vienos savivaldybės. Iš tikrųjų iki šiol savivaldos institucijoms tai buvo nepakeliama našta. Su socialinės rizikos šeimomis nebuvo dirbamas prevencinis darbas, intervencija į tokias šeimas buvo vykdoma tik pagal poreikį, dažnai po signalų apie smurtą ar vaikų apleistumą. Susiformavo tam tikra darbo forma – iš girtaujančios, smurtaujančios šeimos mažamečiai vaikai paimami ir apgyvendinami globos namuose, o tėvai tokiu būdu atpalaiduojami nuo tėvystės rūpesčių. Sprendžiant šias problemas, vaikų išsiuntimas į globos įstaigas yra pats lengviausias kelias, tačiau taip pažeidžiama vaiko teisė augti šeimoje. Netekęs tėvų globos ir meilės vaikas tampa tarsi niekam nereikalingas, ateityje gali būti „stumdomas“ po valdiškas įstaigas.

Nesėkminga socializacija vaikystėje ir paauglystėje, iškreiptas šeimyninio gyvenimo modelio supratimas – tai vienos iš svarbiausių priežasčių, kurios lemia moterų socialinę degradaciją.

Mano įsitikinimu, disfunkcinei šeimai laiku nesuteikus pagalbos, vėliau ydingas neigiamų socialinių reiškinių ratas perduodamas antrajai kartai – vėl kuriama probleminė šeima. Tik laiku ir tinkamai suteikta pagalba gali nutraukti to rato sukimosi grandinę. Žinoma, ne mažiau svarbu, kad šeima pripažintų savo problemą.

Įvertinus socialinės rizikos šeimų problemų gilumą ir pasikeitimo trukdžius galima teigti, jog vienas socialinis darbuotojas kol kas nepajėgus suteikti adekvačią ir efektyvią pagalbą. Darbas su disfunkcinėmis šeimomis, o ypač su šeimomis, patiriančiomis didelę krizę, turi būti komandinis.

– Ar įsivaizduojate, kaip realiai įmanoma įgyvendinti Vyriausybės sprendimą?

– Nors priimtas labai reikalingas įstatymas, tačiau gali būti sunkiai įgyvendinamas, nes nėra mikrostruktūros, riboti ištekliai, neaišku, ar pakankamai atsiras kvalifikuotų specialistų. Be to, dirbant su rizikos asmenimis, būtina išsaugoti konfidencialumą, pagarbą šeimai, jos nariai neturi jaustis pažeminti ar sumenkinti.

– Reikėtų suprasti, jog darbas su socialinės rizikos šeimomis yra nepaprastai sudėtingas?

– Darbuotojai turės padėti šeimai ir jos nariams ne tik įveikti socialinę psichologinę krizę, bet ir nuolatos spręsti sudėtingus buitinius, ekonominius bei psichologinius klausimus. Be to, šiame darbe būtinas konfidencialumas. Pagalbos planas turi būti žinomas tik pačiam socialiniam darbuotojui ir šeimos nariams. Jis turi būti orientuotas į tris sritis – vaiko saugumą, vaiko gerovę ir šeimos efektyvų funkcionavimą. Darbuotojas privalės dirbti tokia kryptimi, kad padėtų šeimai atstatyti savigarbą, autonomiją ir įgalintų ją pačią priimti sprendimus bei tvarkyti savo gyvenimą.

– Kaip manote, kada bus galima pasidžiaugti rezultatais?

– Seniūnijų socialinės rizikos šeimas reikėtų vertinti pagal potencialią galimybę pasikeisti. Pirmiausia reikalinga pagalba ūmioje krizėje esančioms šeimoms. Ilgoje lėtinėje krizėje esančias šeimas reikia pirmiausia vertinti pagal grėsmę vaikų sveikatai.

Socialiniams darbuotojams linkėčiau nenusivilti nepasisekusiu prevenciniu darbu ar intervencija į tokias šeimas, o atkakliai siekti pokyčių. Taip pat patariu vengti „perdegimo sindromo“, t.y. neparsinešti į namus tų neigiamų emocijų, kurias teks vienaip ar kitaip išgyventi dirbant šį nelengvą darbą.