Mano miniatiūra

Aš tavęs lauksiu

Vis tas pats palaukėje liepsnojantis klevas. Tos pačios nuskustos ražienos, tvenkinys netoli sodo, troba langeliais be langinių ir patvory liepsnojantys jurginai, ir akmuo prie klėties tas pats, dar šiltas nuo saulės.

Maža mergaitė su puodeliu arbatos ir riekele balto sūrio, užtepto medum, sėdi ant to akmens.

– Močiute, tvenkinys garuoja kaip mano arbatos puodukas, pažiūrėk! – šūkteli ji. – O kiek gandrų ražienuose!

– Tai gal gandrai geria atsisveikinimo arbatą? – kIausia močiutė.

– Gal… O jie vėl sugrįš į lizdą kitąmet?

– Sugriš, vaikeliuk, sugriš, – patvirtina močiutė.

Mergaičiukė pasileidžia tekina tvenkinio link. Bėga ištiesusi rankas, jos gelsvi lyg tos ražienos plaukai plazda vėjyje. Gandrai pakyla. Rodos, pakils ir ji, bet taip ir lieka stovėti prie tvenkinio.

– Aš tavęs lauksiu, gandreli! Aš lauksiu! – šūkteli pavymui.

…Tas pats ąžuolas su akėčiomis viršūnėje ir bestypinėjantys gandrai, ir garuojantis tvenkinys. Tik ji jau nebe ta baltapūkė mergaitė. Ilgesys tas pats …

„Aš tavęs lauksiu, gandreli. Aš lauksiu“, – sušnabžda net ne lūpomis – širdimi, žiūrėdama į skrydžiui besiruošiančius gandrus.

Asta KASNAUSKIENĖ

Ruduo

Einu… einu… kartu su krintančiais rudeniniais lapais spalvingu taku. Vaivorykštės spalvos vyrauja ne tik mano akimis aprėpiamame gamtos skliaute, bet ir kitur… Visa tai gražu ir tikra! Kaip ir šypsena, kuri trumpam sustingo mano veide. Brr… (pagalvojau). Šaltukas suspaudė mano rankas, tačiau šiluma, kuri vis dar laikėsi suspaustuose delnuose, šildė visa tai, kas aplink (man taip atrodė).

Šypsenos, kurias retai gali pamatyti žmonių veiduose (ypač rudenį), turėtų pakeisti nuomonę apie gyvenimą. „Juk šypsotis reikia“. Užtektų kiekvienam iš mūsų pasirinkti nukritusių klevo lapų pakelėse ir šis „stebuklas“ mums parodytų nuostabų gyvenimą, gražius metų laikus. Net ir žvarbus vėjas ar nesiliaujantis lietus praneša apie bėganti mažą, linksmą žmogutį – dėdę Rudenėlį! Taigi nepamiršau ir aš šypsotis, juk niekada negali žinoti, kas ir kada įsimylės tavo šypseną. Na, o ruduo tikrai negaili mums meilės išbandymų.

Įdomu būtų sužinoti, ar visi esame laimingi? Ar jūs esate laimingi?

***

Pirmoji snaigė nejučia nukrito ant vis dar žalios žolės. Štai antra, trečia… Jų tiek daug! Krisdamos jos stengiasi įsitaisyti patogiai – kaip ką tik parskridę gulbės.

Žemė priėmė snaiges – juk jos tokios elegantiškos. Aplink tiek daug purvo…

Kristina BIDOČIŪTĖ