Moterys bandys atgaivinti organizacijos veiklą

Birutė NENĖNIENĖ

Dokumentai išlikę

Prieš gerus penkerius metus susibūrusi grupė moterų įkūrė krizių centrą. Apie organizacijos, pavadintos „Vilkaviškio moterų namai – krizių centras“, egzistavimą tebėra informacija internete. Tačiau per tuos penkerius metus ne tik pasikeitė organizacijos buveinės adresas, bet ir vadovai. Gerai net neįsisiūbavusi veikla nutrūko, nors ši nevyriausybinė organizacija užregistruota, turi įstatus, gali veikti.

Socialinės paramos skyriaus vedėja Danutė Grabauskienė šiomis dienomis ėmėsi atgaivinti šią organizaciją. Pasak vedėjos, nereikia nė abejoti, jog ji reikalinga. Statistika teigia, jog apie 63 proc. moterų Lietuvoje patyrė smurtą šeimoje. Tačiau visuomenėje susiklosčiusi tokia nuostata, jog jei moterį vyras muša, tai ji yra kalta, nes išprovokavo smurtą prieš save. Bet to neturėtų būti. Juk yra Europos Sąjungoje šalių, pavyzdžiui, Austrija, kurioje dėl šeimoje smurtaujančio vyro moteris netgi neprivalo rašyti prašymo policijai – smurtas šeimoje traktuojamas kaip nusikaltimas ir smurtautojas iškart izoliuojamas dešimčiai dienų, pradedamas tyrimas.

Planas ateičiai

Lietuvoje irgi jau žengti pirmieji žingsniai – praeitų metų gruodžio 22 dieną Vyriausybė priėmė nutarimą dėl valstybinės smurto prieš moteris mažinimo strategijos ir jos įgyvendinimo priemonių 2007–2009 metų plano patvirtinimo. Jame rašoma, jog smurto šeimoje atveju iš būsto turi būti pašalinamas smurtautojas, o ne auka. Numatoma užtikrinti konsultavimo paslaugas smurto šeimoje aukoms, siekti, kad smurto aukoms būtų suteiktas laikinasis saugus prieglobstis, steigti daugiau organizacijų, dirbančių su smurtautojais, siekiančiais atsikratyti smurtinio elgesio, burti smurtautojų savitarpio pagalbos grupes. Taip pat nuolat dirbti švietėjišką darbą smurto prevencijos, teisinio švietimo, šeimos ir žmogiškųjų vertybių stiprinimo srityje, skiepyti nepakantumą smurtui. Šiame plane kalbama ir apie krizių centrų darbuotojų bei savanorių parengimą, jų mokymą ir t.t. Taip pat numatoma apskrityje įkurti bent vieną įstaigą, teikiančią paslaugas smurto šeimoje aukoms, – reikalui esant laikinai apgyvendinti.

Valstybės mastu šiems metams yra numatyta 400 tūkst. litų iš dalies finansuoti nevyriausybinių organizacijų veiklai smurto prieš moteris srityje.

Atsikūrusi moterų krizių organizacija gali teikti projektą ir Savivaldybės finansuojamos nevyriausybinių organizacijų veiklos programai. Pradžioje ji galėtų imtis švietėjiškos veiklos, surinkti ir teikti reikalingą informaciją.

Gali išaugti į padalinį

Dabar moterys nesulaukia pagalbos dėl to, kad ne tik aplinkiniai žmonės, bet ir policijos pareigūnai nenori kištis „ne į savo reikalus“. Be to, ir pačios nukentėjusios moterys ar joms bandantys padėti žmonės nežino, kur kreiptis. Marijampolėje veikiantis Moterų krizių centras sutiktų bendradarbiauti su Vilkaviškyje susikūrusia organizacija, kritiniais atvejais nukentėjusioms suteiktų ir pastogę. Kai 2004 metais Vilkaviškio moterų krizių centras rašė projektą respublikiniam paramos konkursui (deja, finansavimo negavo), buvo numatę patalpas, kuriose ne ilgiau kaip trims paroms galėtų priimti moteris, patyrusias smurtą šeimoje. Dabar yra numatyta, jog suremontuotose VšĮ Socialinės pagalbos centro patalpose įsikurs pagalbos krizių atvejais padalinys. „Jis galėtų išaugti iš dabar atsikūrusios moterų krizių centro organizacijos“, – žvelgė į perspektyvą D.Grabauskienė.

Ne gailėtis, bet padėti

Šiuo metu iniciatyvą pasinerti į visuomeninės organizacijos veiklą parodė jaunos moterys, kurios savo jėgas buvo bandžiusios konkurse darbui su socialinės rizikos šeimomis. „Socialinis darbas arti širdies, gal ir visuomeninėje veikloje būsime naudingos“, – apie savo norą aiškino Kauno ir Marijampolės kolegijas baigusios bei dabar Vilniaus ir Žemės ūkio universitetuose studijuojančios vilkaviškietės Jurgita Plechavičienė, Ingrida Raginienė ir Eglė Štaraitienė.

Jų nuomone, didžiausia problema, kad aklavietėje atsidūrusios moterys niekur nesikreipia arba nežino, kur tikėtis pagalbos, be to, susigūžia savyje besibaimindamos aplinkinių požiūrio. „Niekada nereikia tokių moterų gailėtis, bet negalima jų atstumti, reikia stengtis padėti, visų pirma nukreipiant į tam tikras instancijas dėl teisinės ar psichologinės konsultacijos“, – sakė Jurgita, kuriai patikėtos Moterų krizių centro vadovės pareigos.