Gražuoliai hiacintai – gamtos kvepalai

„Vienas gražiausių pavasario šauklių – hiacintas“, – pasakojo bendrovės „Žiežmarių gėlės“ agronomė Virginija Budrevičienė, jau apie 30 metų auginanti šiuos dekoratyvinius kvapniuosius augalus. Hiacintai dar laikomi augimo, gyvybės atgimimo, protingumo ir dangaus pasiilgimo simboliu.

Hiacintai (Hyacintus) priklauso lelijinių (Liliaceae) šeimos augalams. Gentyje yra daugiau kaip 30 rūšių hiacintų, kurie savaime auga Pietų Europos, Mažosios ir Vakarų Azijos, Afrikos uolų atšlaitėse.

Hiacintai – poetų
ir dievų gėlės

Rytinių hiacintų tėvynė – Mažoji Azija, kur jie buvo paplitę kaip laukiniai augalai. XV a. pr. hiacintai jau buvo auginami Irane, Sirijoje, Turkijoje, Graikijoje.

Manoma, kad europiečiai pirmąkart juos pamatė sultono soduose Konstantinopolyje. Vėliau hiacintus atvežė į Italiją bei Angliją. Netrukus šie kvapnūs augalai pradėti auginti Olandijoje. Šiame krašte jiems labai tiko gamtinės sąlygos ir Olandija tapo antrąja hiacintų tėvyne.

Į Lietuvą iš Olandijos hiacintų svogūnėliai atvežti jau senokai – dar prieš Antrąjį pasaulinį karą.

XVIII a. pabaigoje Olandijoje jau buvo priskaičiuojama iki 3000 hiacintų veislių. Jos viena nuo kitos skyrėsi žiedų spalvomis. Palyginus su laukiniais hiacintais, vertingiausių veislių žiedai buvo dvigubai didesni, o jų skaičius žiedyne – net 5–4 kartus didesnis.

Iš rūšinių rytinių hiacintų sukurta daug kultūrinių veislių. Tai 15–30 cm aukščio augaliukas stačiu stiebu ir 5–12 lapų. Lapai ilgi, siauri, smailėjantys. Jie standūs, šviesiai žali, pamatiniai. Žiedai būna mėlyni, balti, violetiniai, rožiniai, tamsiai raudoni, abrikoso spalvos, rečiau geltoni, paprasti bei pilnaviduriai, kvepiantys, stiebo viršūnėje sutelkti stačioje kekėje.

Svarbiausia – vėsa
ir drėgmė

Bendrovės „Žiežmarių gėlės“ specialistai primena, jog, nusipirkus hiacintą vazonėlyje, labai svarbu, kad žemė neperdžiūtų. Laistyti žemę patariama aplink svogūną. O tręšti nebereikia.

Jei norime, kad ilgiau žydėtų ir būtų sodresnė spalva, nereikia laikyti šiltai. Vėsesnėje vietoje hiacintai žydės kur kas ilgiau. Šios gėlės mėgsta šviesą, todėl galima parinkti saulės apšviestą vietą.

Jau peržydėjusius hiacintus patariama mažiau laistyti. Lapams nuvytus svogūnėlius iš vazonėlio išimkite. Kai kurie mėgėjai stambius hiacintus dar 2–3 kartus patręšia, o lapams nuvytus svogūnėlius iki rudens laiko 20–25º C temperatūroje. Kitą sezoną jie pražydinami labai anksti. Tiesa, žiedynai būna mažesni ir ne tokie tankūs, kaip pirmą kartą.

Taip pat galima nužydėjusį hiacintą persodinti į gėlyną, kad kitą pavasarį jis vėl žydėtų lauke.

Hiacintas – ne tik gražiai žydinti, spalvinga, bet ir kvapni gėlė, kuri ypač džiugina pilkais žiemos mėnesiais.

Neišmeskite peržydėjusio augalėlio, nes jo gyvavimas dar nesibaigia.