Prieš kelias dienas į mano rankas pateko nauja Danielle Bean knyga „Mano puodelis arbatos“, dar kvepianti spaustuvės dažais, mielu viršeliu. Negalėjau šių „Katalikės mamos apmąstymų“ imti ir taip paprastai užversti, kad perskaityčiau kitą dieną. Norėjosi skaityti dar ir dar, atrodė, kad rašoma apie mano mamos darbą – būti Mama.
Tai ši nuostabi knygelė pažadino prisiminimus apie mano Mamą – irgi paprastą, patyrusią sėkmes ir nesėkmes.
Mano mama Janina Matukaitienė, gyvenanti Sūdavos kaime, išaugino dvylika vaikų. Jai jau 75-eri metai, bet vis dar yra energinga, nors, kaip ir knygos veikėjai, gyvenime teko kovoti „kaip lokei“ už savo garbę, už vaikus.
Mano laikais (mokyklą baigiau 1978 m.) į daugiavaikes šeimas buvo žiūrima nelabai mielai. Nors buvo segami medaliai, apie motinas didvyres rašė laikraščiai, mokėjo premijas, bet patys žmonės su nepritarimu žiūrėdavo į pulką vaikų. Darbščiosios, profesijas turinčios mamytės prie savo vaikų apkalbėdavo mano Mamą. Ir iš bendraamžių tekdavo išgirsti nesmagių žodelių.
Aš nesistengdavau įrodinėti savo tiesos, tačiau tvirtai žinojau, kad pas mus rūpinamasi švara. Penktadieniais ar šeštadieniais buvo kaičiami dideli puodai vandens – maudomi vaikai, skalbiama, keičiama patalynė, dažomi berniukų marškiniai. Na, ir kas, kad mano uniformos apykaklaitė buvo ne tokia didelė ir labiau sunešiota. Aš neturėjau laiko save „cackinti“. Tačiau taip pat pastebėdavau, kad ne visada mergaitės iš negausių šeimų buvo tvarkingos ir darbščios. Vis dėlto mes greičiau buvome pastebimi iš blogosios pusės.
Mes, visi vaikai, buvome ūkiui pigi darbo jėga. Vasarą neužsidarydavo durys – brigadininkai nepamiršdavo mūsų pakviesti už kapeikas dirbti grūdų saugyklose, prie šieno. Mama aiškindavo, kad turime paklausyti, nes mūsų daug ir galime nemokamai mokytis naujoje mokykloje. Ji sakydavo: „Mokykitės ir jūs galėsite būti inžinieriais, pirmininkais, mokytojais, daktarais“.
Mes ir stengėmės, tik kartais pavargę pirštai neklausydavo ir ne visada pavykdavo gražiai iškirpti paukštį ar nubrėžti liniją. Todėl dažnai mums, vyresniems, tekdavo išklausyti ypač pašiepiančių mokytojos replikų apie jaunesnėlio rašyseną, namų darbus.
Džiaugiuosi, kad buvimas Mama nepavertė mano Mamos „buities boba“. Ji galėdavo mesti krūvą lėkščių ir bėgti pas mus, kai reikėdavo padėti ar pasidžiaugti mūsų sėkme.
Kiekvienas iš mūsų jai buvome Dievo dovana. Mama mokė mus būti teisingais, rūpintis savo siela, jos dėka pamilome knygą. Dar ir dabar pas mamą puikuojasi bibliotekėlė.
Tačiau Mama ne visada buvo mėgiama mokytojų, nes buvo „tikra katalikė“. Ji visada turėjo savo tiesą ir ją gynė. Nusileisdavo vaikų auklėtojoms tik tada, kai pažymių knygelėse pasirodydavo žemesnis pažymys, nes „tu ne pionierius ar komjaunuolis“.
Vienas po kito mes palikome namus. Bėgome iš „stipriai sovietinio“ kaimelio, palikdami gerąsias ir blogąsias mokytojas, „gerbiamus ūkio inteligentus“ tęsti „gražių darbelių“.
Mano mama tada turėjo daugiau laiko geriems darbams, bet kaimo „inteligentų“ akyse ji buvo tik paprasta mama katalikė.
Ir šiandien, kai vis dar žydi pas tave, Mama, gėlės, o Tavo akys vis labiau pavargusios, kai nebegali užrašyti savo dainų, ateina Motinos diena. Tau, Mama, noriu padėkoti visų vaikų vardu, kad buvai Mama, kad visada rasdavome šiltus namus, kad nepalūžai, savo dvasingumą perdavei mums, o mes perduodame savo vaikams.
Šiandien, Mama, Tavo vaikai ir anūkai dirba gerais mokytojais, ekonomistais, medicinos darbuotojais, stato namus, auklėja vaikus. Tavo anūkai koncertuoja, rašo knygas, deklamuoja Tavo eilėraščius. Tačiau pirmiausia jie visada būna dorais žmonėmis.
Ačiū, kad Tu esi. Šiandien Tavo diena, ir džiaukis kaip knygos autorė „už nuostabiai pilnas rankas“.
Malvina MATULAITIENĖ
Parašykite komentarą
Tik prisijungę vartotojai gali komentuoti.