Dešimties vaikų mama neįsileidžia blogų minčių

Birutė NENĖNIENĖ

Septynetas – jau mokiniai

Vilmos ir Rimo Mažeikų dešimtoji atžala, per keturis kilogramus sveriantis sūnelis, gyventi atėjo kovo paskutiniąją dieną. Dauguma jų vaikų gimė tokie „dičkiai“, anksti pradėjo vaikščioti. Kybartiečių šeimoje auga labai skirtingų charakterių šeši broliukai ir keturios sesutės. Septyni – mokyklinio amžiaus: nuo vienuoliktos iki pirmos klasės. Vyresnieji Mantas ir Miglė lanko Kybartų Kristijono Donelaičio gimnaziją. Martynas, Monika, Gintaras, Agnė, Lukas – Kybartų pagrindinės mokyklos mokiniai. Nuo rugsėjo su jais į mokyklėlę žingsniuos ir septynmetė Greta. Visą dieną prie mamos liks glaustis dvejų metų Domas ir mažylis Viliukas.

Nesvarbu, kas ką sako

Keturiasdešimties metų neturinčios dešimties vaikų mamos Vilmos Mažeikienės veidas šviečia ramybe ir švelnumu. Net ir tada, kai bandome išsikalbėti apie sunkumus. Ji nežinanti, kada ir kiek jų buvo, ir ar tai, kas praėjo, verta vadinti sunkumais, analizuoti arba pasiduoti savigraužai. Kiekviena jos diena užimta šeimai naudingais darbais ir šviesiomis mintimis.

Ne paslaptis, jog visuomenė kažkaip nepatikliai žiūri į daug vaikų auginančią šeimą. Vilma Mažeikienė visai nekreipia dėmesio į apkalbas, stengiasi neįsileisti į širdį tokių nuotaikų, nuo kurių sveikata pablogėtų.

Vilma prašė neįsivaizduoti, jog ji „pririšta“ prie puodų, neturinti laisvesnio laiko. Moteris išeina ir į šventes, susigalvoja pramogų, nuvažiuoja prie ežero.

Deja, visi kartu išvažiuoti kur panorėję negali, nes šeima neturi automobilio.

Talkos nereikia

Šeima gyvena keturiolikos butų name, kiemas visų bendras, ne paslaptis, jog pasitaiko, kad vaikai iškrečia kokią nors šunybę. „Tačiau tai nereiškia, jog visada turėtų įtarti mūsų vaikus“, – sakė gausios šeimos mama.

Išleidusi vaikus į mokyklą moteris imasi būtiniausių namų ruošos darbų. Pavasarį darbo būna kiek daugiau, nes rūpi keliose vietose turimuose žemės ploteliuose pasisodinti daržovių. Jos, žalios ir konservuotos, praturtina stalą. Vilma tikino, jog kasdieniuose darbuose jai talkos nereikia, kai kuriais atvejais pagelbsti taip pat Kybartuose gyvenantys tėvai, o ir vaikai jau nemaži pagalbininkai.

Išsiteko ir mažame bute

Paklausta, ar jaučia gyvenimo sąlygų skirtumą tarp dabarties ir to laiko, kai gimė pirmasis vaikas, Vilma atsakė pavyzdžiais. Tada ir vėliau, gimus dabar jau šešiolikametei Miglei, keturių asmenų šeima išsiteko dvylikos kvadratinių metrų kambaryje. Su keturiais vaikais jie glaudėsi vieno kambario bute. Kai trylikametė Monika buvo vos kelių mėnesių, persikėlė į dviejų kambarių butą.

Dabar šeima džiaugiasi tuo, kad sausio mėnesį įsigijo savo laiptinės antrame aukšte dar vieną tokio pat ploto butą. Keturi kambariai, 80 kvadratinių metrų ploto – dar sunku prie tos erdvės priprasti. Mažeikai nusiteikę per vasarą patalpas susiremontuoti ir rekonstruoti.

„Bet kai buvome pripratę ankštai, atrodė, ir tos vietos visiems užtenka, ir nepatogumų nejautėme“, – sakė Vilma.

Praverčia kiekvienas litas

Vyras, vaikų tėtis Rimas, dirba uždarojoje akcinėje bendrovėje statybininku, todėl namus palieka visai dienai, kartais išvažiuoja į komandiruotes. „Taip ir kariaujame vieni“, – juokavo moteris, prisimindama, kad kur kas sunkiau vertėsi, kada vyras buvo bedarbis.

Vilma yra įgijusi virėjos specialybę, nemažai metų dirbo valgyklose. Ir pametinius vaikus augindama ieškodavosi darbo sau patogiu laiku. Moteris galvoja, jog paaugus Viliukui taip pat susiras kokią vietą.

Tačiau vaikams labai smagu, kad grįžę iš mokyklos mamą randa namuose ir ji niekur neišeina, todėl nelabai norėtų, kad ji įsidarbintų. Dabartinis mamos „uždarbis“ – valstybės skiriama parama kiekvieno vaiko mėnesio išlaidoms. „Jei virkausi, kad sunku, argi kas pasikeis. Mes patys stengiamės, todėl normaliai pragyvename iš to, ką turime. Labai gerai, kad vyras dirba, kiekvieną mėnesį parneša algą“, – svarstė pašnekovė.

Skatina lavintis

Mažeikai turi tvirtą nuostatą: vaikai privalo baigti vidurinę mokyklą, nes be vidurinio išsilavinimo neįsivaizduoja jų ateities. Jei tik jie norės ir sugebės studijuoti, tėvai būtinai išleis. Kai mokykla veža vaikus į ekskursijas, Mažeikai visada juos noriai išleidžia, tiesiog skatina daugiau pamatyti, pabūti stovyklose. Mūsų pokalbio metu nuolat besisukinėjusios jaunesnės mergaitės pasakojo, kiek ir ko mačiusios, dalyvaudamos mokyklos organizuojamose ekskursijose. Namai ypač prisipildo vaikų čiauškėjimo, kai šie sugrįžta iš skirtingų renginių ar išvykų.

Į klausimą, kas gyvenime suteikia džiaugsmo, moteris net negalvojusi atsakė, jog jos vaikučiai. Mamą dažnai sujaudina jų sugalvotos malonios staigmenos.

Norus slopina kantrybe

Moteris ilgokai mąstė ir teatsakė „kad ne“, paklausta, ar pulkas pametinių vaikelių nesutrukdė pačios jaunystės svajonių. Ištekėjo būdama devyniolikametė už keleriais metais vyresnio vaikino, kuris bedraugaujant ją tiesiog „prisiaugino“, palaukė, kol pabaigs vidurinę mokyklą. Tiesa, save Vilma įsivaizdavo kaip trijų vaikų mamą. „O išėjo taip, kaip yra, – auginame triskart daugiau“, – sakė ji.

„Ar tik nebus kalta meilė, kad gyvenimas susiklostė būtent taip?“ – bandžiau išprovokuoti Vilmą.

Mažeikams nei santuokos pradžioje, nei dabar nekilo problemų dėl charakterių nesutapimo, o namų sienos negirdėjo barnių, piktžodžiavimo. „Pasitaiko, jog pasisakome po žodį, bet viską pasistengiame išsiaiškinti. Pasitariame, pasikalbame, kaip vieną ar kitą problemą spręsime. Esu taikus žmogus, pati nesukeliu konfliktų, vyras taip pat ramus“, – sakė Vilma.

Jei šeimos narys užsigeidžia ko nors, tuo metu neįgyvendinamus norus nuslopina kantrybe. „Juk ir du vaikus auginančiose šeimose nėra taip, kad „užsičirškė“ ir turi būti įvykdyta. Mes mokomės išlaukti“, – kalbėjo moteris.

Kai pašnekovė ilgokai nutilo, maniau, jog nori prisiminti kokį nors su pokalbio tema susijusį faktą. Tačiau ji šyptelėjo ir prisipažino, jog užsigalvojo, ar vaikai išsivirė spagečių makaronų tuo metu, kai ji darže rūgštyniavo.

Supratau, koks brangus laikas dešimties vaikų mamai, todėl reikia atsisveikinti.