Keturvalakių mokyklos įkūrimo 220 metų šventėje buvo minimi istoriniai faktai, kuriuos kruopščiai surinko Česlova Vosylienė. Jos nuomone, mažai kas prisimena ir įvardija tuos, kurie ištisoms kartoms tapo dvasios mokytojais. Buvusi bibliotekininkė ir toliau pildo savo gimtojo krašto istoriją, stengdamasi kuo daugiau sužinoti informacijos iš savo kraštiečio – garbaus amžiaus kunigo Jono Baranausko. Šiame rašinyje ji dalijasi mintimis apie šį dvasiškąjį tėvą, primena, su kokių žymių žmonių keliais suvedė jo gyvenimo takeliai.
Tikintieji kunigą kanauninką, Vilkaviškio katedros altaristą Joną Baranauską vadina „tėveliu“. Nenusakomos pagarbos atmosfera ypač juntama prieš Velykas, kai Vilkaviškio katedroje, stovėdami eilutėje prie jo klausyklos, kalbame tylią susikaupimo ir ataskaitos maldą, norime, kad ją išklausytų šis gerbiamas kunigas.
Būsimasis kunigas J.Baranauskas užaugo Keturvalakių krašte, pamaldžių valstiečių šeimoje, su seserimi ir broliu. 1932 metais jis pradėjo lankyti Penkinių kaimo pradžios mokyklą pas mokytoją F.Girdauską. Tuo metu tikybos tiesų mokė Keturvalakių parapijos vikaras Aleksandras Arminas (Venancijus Ališas), 1937 metais išvykęs į Braziliją.
Penktąją ir šeštąją klases Jonukas lankė Keturvalakiuose, čia jo mokytojai buvo Marija ir Jonas Žilioniai. Jų atsakomybės jausmas, pagarba mokslui, tikėjimui, gamtai, žmogui kunigą J.Baranauską lydi iki šių dienų. Jis prisimena ir tai, kad mokytojas J.Žilionis vieneriems metams išvyko į Prancūziją, norėdamas pagelbėti lietuvių darbininkų vaikams išmokti lietuvių kalbos. Vėliau šie keturvalakiečių gerbiami mokytojai dirbo Marijampolėje. Marija Jono Jablonskio vidurinėje mokykloje mokytojavo iki 1962 metų, mirė 1987 metais. Jonas Žilionis dirbo Marijampolės 1-oje vidurinėje mokykloje, buvo apdovanotas „Garbės ženklo“ ordinu, mirė 1988 metais.
Kunigui J.Baranauskui iš atminties neišblėsusi 1938 m. sporto šventė, skirta Lietuvos nepriklausomybės 20-mečiui paminėti. Ji vyko drauge su Gižų mokykla Keturvalakių sporto aikštėje. Švietimo ministras Tomkūnas, pradinio mokslo departamento direktorius Kviklys ir pradinio mokslo inspektorius Daniliauskas gerus sportininkus apdovanojo knygomis. To laikmečio vaikams tai buvo didelė dovana.
Nuėjęs nelengvą ir vingiuotą gyvenimo taką su giliu tikėjimu bei viltimi širdyje, J.Baranauskas baigė seminariją. Pirmieji jauno vikaro darbo žingsniai žengti Keturvalakiuose prie kunigo Vlado Pėstininko. Pirmoji savarankiška parapija – Šilavotas (Prienų r.), vėliau – Ilguva, Barzdai (Šakių r.). Nuo 1952 m. jis apsistojo Dzūkijoje – Šlavantuose. Ten gilius pėdsakus yra palikęs kunigas Juozapas Galeckas – mūsų kraštietis, gimęs 1871 m. Rūdos kaime, Gižų valsčiuje. Dvasininkas, iš pagrindų sutvarkęs bažnyčios ir klebonijos reikalus, statė gyvenamuosius namus, klėtis. Norėdamas padėti ūkininkams, įsteigė „Žagrės“ skyrių, daug stengėsi dėl lietuvybės.
Gražios gamtos apsuptyje kan. J.Baranauskas sielovados darbą dirbo devynerius metus, susipažino su Kalvarijos bei Krosnos parapijiečių gyvenimu. 1977 metais kunigas perkeltas į Miroslavą. Šioje vietovėje dar XVIII amžiuje buvo įsikūrusi marijonų vienuolija, kuri įsteigė mokyklą, biblioteką. Pirmasis marijonų generolas V.Senkus, gimęs 1841 m., buvo netolimas kraštietis, kilęs iš Ašmonų kaimo, Šunskų parapijos.
Dirbdamas Vištyčio parapijos klebonu Jonas Baranauskas minėjo 50 metų kunigystės jubiliejų (1997 m.). Šios garbingos sukakties proga jis sulaukė popiežiaus Jono Pauliaus II palaiminimo.
Kaip gimtojo krašto istorijos metraštininkei, man malonus kunigo J.Baranausko tėviškas noras bei rūpestis, kad būtų sutvarkyti ir toliau prižiūrimi Keturvalakių kapinėse palaidotų kunigų Dovydaičio ir Giraičio kapai.
Česlova VOSYLIENĖ
Parašykite komentarą
Tik prisijungę vartotojai gali komentuoti.