Kiek mokiniui reikalingas mobilusis telefonas ir internetas?

Birutė NENĖNIENĖ

Naujosios informacinės technologijos – mobilusis telefonas, internetas – šiandien skverbiasi į kasdienį gyvenimą. Tačiau vis dažniau prabylama apie jų sukeliamus pavojus vaikams.

Surengė pokalbį

Vaiko teisių apsaugos tarnyba pirmą kartą surengė pokalbį prie apskritojo stalo apie per informacines technologijas propaguojamą smurtą. Situaciją aptarti ir savo nuomones išsakyti buvo pakviesti Policijos komisariato Ekonominių nusikaltimų tyrimų grupės vadovas Alvydas Benertas, Nepilnamečių reikalų tyrimų skyriaus specialistė Elvyra Zabilavičienė, Vilkaviškio „Aušros“ vidurinės mokyklos moksleivės Agnė Viktažentytė ir Aistė Diržiūtė, psichologė Jurgita Galinskienė, mokytoja Rima Pėčelienė, Salomėjos Nėries vidurinės mokyklos moksleiviai Rimvydas Gudeliauskas, Edgaras Gudeliūnas, Giedrė Balčiūnaitė ir psichologė Leokadija Balsienė.

„Smurtas ar priekabiavimas dažniausiai suvokiami kaip problema, egzistuojanti mokykloje, kieme ar gatvėje. Grįžęs į namus vaikas, atrodo, turėtų jaustis saugus. Deja, smurtas per mobiliuosius telefonus ir internetą pakeitė šią situaciją“, – sakė diskusijos vedėja Vaiko teisių apsaugos tarnybos vyr. specialistė Erika Mikalauskienė.

Reikalingas dėl saugumo

A.Benertas akcentavo, jog telefoniniai nusikaltimai yra dar naujas ir tirti sudėtingas dalykas. E.Zabilavičienė atkreipė dėmesį į tai, jog nors bene visose mokyklose viešai iškabintose mokinio taisyklėse pažymėta, kad mobiliuosius telefonus turėti draudžiama, bet niekas to nepaiso. Kadangi vis dažniau tenka aiškintis dėl jų dingimo (vaikai juos pameta, pamiršta ir kt.), keltinas klausimas, kam iš viso mokiniui mokykloje reikalingas šis brangus daiktas? O jeigu neapsieinama be jo, tai būkite malonūs saugoti patys arba mokyklose galėtų būti jiems skirta saugi vieta.

Iš kaimo į miesto mokyklą važinėjantis moksleivis Edgaras tikino, jog „be telefono jis būtų kaip be rankų“, nes negalėtų susisiekti su tėvais, jei užtruktų mokykloje ar atsitiktų bėda. Aistė tvirtino, jog jai telefonas reikalingas kaip skaičiuotuvas, kad primintų darbotvarkę: kur, kada nueiti ir t. t. Vaiko teisių apsaugos tarnybos vadovė Danutė Viltrakienė pritarė jaunimo nuomonei. Telefonas sukuria saugumo jausmą, o kiekvieno vidinės kultūros reikalas, kaip ir kada juo naudotis.

Po „sublizgėjimo“ –
nuoskaudos

E. Mikalauskienės žiniomis, kurias išgirdo neseniai dalyvaudama respublikiniame seminare, Lietuva ir Lenkija yra pirmaujančios Europos valstybės pagal vaikų turimų telefonų skaičių. Pasak pareigūnės, problema užsimezga jau tada, kai tėvai vaikui nutaria įtaisyti fotografuojantį, filmuojantį telefoną – tokį, „kad vaikas mokykloje sublizgėtų. Taip patys to nesuprasdami jį įstumia į smurtą“. Kadangi šis daiktas vaikui tampa labai svarbus ir vienas iš labiausiai branginamų, jis demonstruojamas užsikabinus ant kaklo, o į nusikaltimus linkę asmenys, norėdami jį atimti, apstumdo ar net sumuša vaikus ir t. t.

Vilniaus mieste atliktos apklausos metu nustatyta, jog 95 proc. vaikų turi dešimtis kartų brangesnius telefonus nei jų tėvai. Didžiojoje Britanijoje atlikti tyrimai parodė, jog 97 proc. vaikų nuo 12 iki 16 metų turi mobilųjį telefoną. Vienas iš keturių paauglių nuo 11 iki 19 metų patiria elektroninį smurtą: gauna grėsmingas, niekinančias žinutes, fotografuojami ar filmuojami bendraamžių pasijunta nemaloniai. Elektroninėmis priemonėmis mergaitės smurtauja daugiau nei berniukai (susipykusios keršija draugėms, siuntinėja šlykščias žinutes).

Kaip reaguojame?

Smurtas per mobiliuosius telefonus tampa tokia problema, nuo kurios, paauglių nuomone, neįmanoma pabėgti. Baimindamiesi prarasti telefoną, jie vengia išsipasakoti tėvams ar kitiems suaugusiesiems apie patiriamus įžeidimus.

Savotiška smurtavimo forma mobiliaisiais telefonais yra pinigų viliojimas, kviečiant skambinti į realybės šou, pasinaudoti įvairiomis paslaugomis ir t. t.

Aktyviai į pokalbį įsijungusi Aistė teigė, jog priekabias, žeminančias žinutes siuntinėja bailiai, kurie nedrįsta tiesiai kalbėdamiesi išsiaiškinti. Ji pati į tokius dalykus paprasčiausiai nereaguoja ir žinutes ištrina. Aistei pritarė ir kita pokalbio dalyvė Giedrė, apstulbindama informacija, jog kartais per dieną mergaitės gauna po kelias orumą žeminančio turinio žinutes, tačiau reta kuri veliasi į tokius dalykus atsakinėdama. Edgaro nuomonė priešinga: „Skeli atgal riebiau, o
paskui realybėje susitinki pasišnekėti arba dar draugų pasikvieti“.

Panašias išvadas ir kitais atvejais siūlęs moksleivis nenorėjo sutikti su tuo, jog pats nesąmoningai tokiais teiginiais propaguoja smurtą. „Pasekmės, kai visi pasidarome arogantiški, pasipūtę, kai tokie draugai pradeda aiškintis santykius, būna labai liūdnos, kartais net medikų pagalbos prireikia. Iš bendravimo jau visiškai išbraukiami žodžiai: atsiprašau, nepyk, susitaikom“, – iš savo darbo patirties kalbėjo E.Zabilavičienė.

Jei nedrįstama tėvų

Kiekvienas vaikas turėtų žinoti, jog smurtą per mobilųjį telefoną patiria ne jis vienas ir kad tai yra nusikaltimas, apie kurį reikia pranešti policijai ar suaugusiam asmeniui, kuriuo pasitiki.

„Negalima atsakyti į grasinančią ar priekabią žinutę arba atgal siųsti dar bjauresnio turinio tekstą, nes siuntėjai tikisi sukelti atitinkamą reakciją. Kai nesulaukia jokios reakcijos ir atsakymo, jiems atsibosta ir liaujasi“, – kalbėjo Erika Mikalauskienė. Specialistė patarė gautų priekabių, grasinančių, nešvankių žinučių neištrinti, o jei negali išsaugoti, užrašyti kiekvienos tokios žinutės laiką, datą, kas joje rašoma ir ką žino apie siuntėją. Dažniausiai vaikai apie telefoninį smurtavimą tėvams nepasisako, nes baiminasi, jog šie uždraus naudotis telefonu arba net atims šį jam brangiausią daiktą, todėl tokie vaikai užsiskleidžia, o patiriamas telefoninis smurtas žaloja jų psichiką.

Psichologės L.Balsienės nuomone, šioje srityje būtinas tėvų švietimas, nes be jų pagalbos specialistai nepajėgūs išspręsti su informacinėmis technologijomis susijusių vaikų problemų ir jiems daromo neigiamo poveikio.

Tačiau vengiantys kalbėtis su suaugusiu žmogumi vaikai turi žinoti, jog gali anonimiškai pasitarti ar atsiverti susisiekę su šiais adresatais: viešoji įstaiga „Vaiko namas“ – vaikai@children.lt, tel. (8 5) 233 83 96; Vaikų linija – www.vaikulinija.lt, tel. (8 800) 11 111; Jaunimo linija – www.jppc.lt, (8 800) 28 888.

Vaizduotei „praplėsti“

Pokalbis sukosi ir apie kitą problemą – vaikų bei paauglių naršymą interneto svetainėse, kompiuterinius žaidimus ir apie tėvų nesidomėjimą tokiu vaikų užsiėmimu ar šio pomėgio žalos nesupratimą. Bet faktai labai išraiškingi. Štai pavasarį Vilniaus mokyklose buvo atlikta moksleivių apklausa apie naudojimąsi internetu, kokiose svetainėse jie lankosi ir kokie ten vyksta pokalbiai. Pornografines svetaines matė visi penktokai, šeštokai berniukai patys seksualiai priekabiavo pokalbių svetainėse. Dauguma penktokų pažymėjo, jog svetainėse yra matę vaizdų, kai nupjaunamos žmonių galvos ir pan. Beveik pusė moksleivių teigė, kad pokalbių svetainėse yra sulaukę netinkamų (seksualinių) pasiūlymų iš kitų žmonių, vienas aštuntokas prisipažino, jog pats kuria pornografines svetaines, nuotraukas atsiunčia kiti bendraamžiai vartotojai.

Diskusijos dalyvė Giedrė prog-nozavo labai liūdną ateitį. Jos nuomone, dabartiniai paaugliai su savo skurdžiu akiračiu (mobilieji telefonai, kompiuteris, erotika, keiksmažodžiai ir pan.) yra būsimieji tėvai, tai kokias vertybes perduos savo vaikams, kaip juos išauklės?

Vaiko teisių apsaugos tarnybos vedėja Danutė Viltrakienė, apibendrindama pokalbį, pabrėžė, jog didžioji dauguma jaunimo yra mąstantis, protaujantis, turintis tikslą, sugebantis atsirinkti, kas gera ir kas bloga.

Pokalbio metu gvildenta tema – dar nauja, neišdiskutuota, bet džiugu girdėti, kad vilkaviškiečiai „turi savo tvirtą nuomonę ir sugeba pelus atskirti nuo grūdų“.

Ateityje tarnyba pakvies į kitus pokalbius aktualiomis temomis.