Žinios apie vyro mirtį vilkaviškietė nesulaukė

Eglė KVIESULAITIENĖ

Prieš mėnesį vyrą palaidojusi vilkaviškietė ir dabar graudinasi prisiminusi jo mirties aplinkybes. Moteris piktinasi, kad apie ligoninėje besigydžiusio vyro netektį sužinojo tarsi atsitiktinai.

Susimušė krisdamas

Vilkaviškietė Irena Bagdonienė šį mėnesį su vyru Antanu būtų šventusi ne jubiliejinę, bet gražią 41-erių metų bendro gyvenimo sukaktį. Tačiau per vyro vardines savo artimo žmogaus ji neteko.

67-erių Antanas Bagdonas keletą savaičių gydėsi Vilkaviškio ligoninėje, į kurią pateko susimušęs koją. Iš pradžių vyras net dėmesio per daug nekreipė į sumušimą, pašlubčiodavo namuose ir manė, jog skausmas praeis. Tačiau po kurio laiko koja sutino, o Antanas vis sunkiau vaikščiojo. Žmona iškvietė greitąją pagalbą, kuri nuvežė A.Bagdoną į ligoninę. Vyras buvo paguldytas į Vilkaviškio ligoninės Chirurgijos ir traumatologijos-ortopedijos skyrių.

Operavo koją

Irena iš gydytojų sužinojo, jog nuo sumušimo vyrui prie kaulo susidarė pūlinys, kurį reikia skubiai operuoti. Po operacijos A.Bagdonas skyriuje gulėjo apie tris savaites. Anot Irenos, gydytojai jau žadėjo paleisti Antaną į namus, bet vyro kraujo tyrimai medikams kėlė nerimą. Jo hemoglobinas buvo dvigubai mažesnis nei sveiko žmogaus, tad ligoninėje Antanas užsiliko, jam buvo perpiltas kraujas. Vaikščioti negalįs vyras vėliau perkeltas į Slaugos ir palaikomojo gydymo skyrių.

Pati sunkiai vaikščiojanti Irena kasryt taksi atvažiuodavo aplankyti savo žmogaus. Ji vis teiravosi medikų, kokių vaistų nupirkti, kad sustiprėtų Antano organizmas. Žmona pagal gydytojų išrašytus receptus vaistinėje nupirko vitaminų, organizmą stiprinančių medikamentų, leidžiamų raminamųjų vaistų „Relanium“, nes Antanas buvo neramus, blaškydavosi. Slaugytojoms ligonį net tekdavo pririšti. Žmona neslėpė, kad būdamas sveikas Antanas nevengė stikliuko, todėl į abstinenciją patekęs vyro organizmas atitinkamai sureagavo, žmogus blaškėsi, lipdavo iš lovos, krisdavo, todėl galėjo susižeisti.

Tikėjo, kad pagis

Birželio 13-ąją Irena taip pat lankė vyrą. Tiesa, jis jau sunkiai rijo maistą, bet moteris pamaitino ligonį, pakalbėjo ir atsisveikino iki kito ryto. Tą pačią dieną ji bendravo su ligonį gydančia Slaugos ir palaikomojo skyriaus vedėja Diana Žebrauskiene, teiravosi apie vyro sveikatą. Moteris net neįtarė, kad jos vyras – prie mirties slenksčio. Nors gydytojai ir sakė, kad ligonio būklė sunki, niekas neužsiminė, kad iš ligoninės Antanas gali nebesugrįžti.

Vakare pakalbėjusi su giminaite, anksčiau slaugiusia sunkų ligonį, Irena sužinojo vaistų, atstatančių išsekusį ligonio organizmą, pavadinimą. Tad sulaukusi ryto, 8.30 val., I.Bagdonienė iškart surinko vyrą gydančių medikių telefono numerį. Moteris norėjo, kad gydytoja vaistams išrašytų receptą.

Nežinojo telefono

Telefonu atsiliepusi slaugytoja sukluso, kai I.Bagdonienė paaiškino, ko skambinanti. Medikės pasakyti žodžiai trenkė lyg perkūnas iš giedro dangaus. Irena išgirdo, kad jos Antanui vaistų nebereikią – naktį jis miręs. Tuomet velionio žmona tespėjo paklausti, kodėl jai iki šiol nepranešę. Slaugytojos atsakymas moterį dar labiau pritrenkė.

– Ji sakė, kad neturėjo mano telefono numerio, todėl ir nepranešė. Nesuprantu, kaip galėjo neturėti, jeigu išveždami greitąja kelis kartus klausė, kas rūpinsis ligoniu, koks adresas ir telefono numeris. Viską užrašė į dokumentus, – stebėjosi I.Bagdonienė.

Moteris aimanavo, kodėl niekas nepranešė, jei vyras merdėjo. Ji būtų bent paskutines valandas drauge pabuvusi, žvakę uždegusi.

– Gal ten niekas net nematė, kada jis mirė. Juk buvo pririštas kaip šuo. Turbūt tik ryte atšalusį rado, todėl ir nespėjo pranešti, – raudodama svarstė velionio žmona.

Moteris tvirtino net nežinanti, nuo ko galėjo mirti jos vyras. Mirties liudijime dabar rašomas tik ligos kodas, o su medikais ji daugiau nebendravusi ir nenorinti, nes mano, kad staigiai vyro mirčiai įtakos galėjo turėti raminantys vaistai, kuriuos buvo išrašę gydytojai. Perskaičiusi „Relanium“ informacinį lapelį Irena rado įspėjimą, kad šio vaisto negalima vartoti tuomet, jei pakenktos kepenys ar sutrikęs kvėpavimas. O tokių negalavimų jos Antanas turėjęs.

Artimieji netrikdomi

Paaiškinimo, kaip ir per kiek laiko artimiesiems pranešama apie ligoninėje mirusį žmogų, kreipėmės į Vilkaviškio ligoninės vyr. gydytojo pavaduotoją Petrą Vaitiekūną. Jis paaiškino, kad pagal dokumentus, kuriais vadovaujasi medikai, artimiesiems privaloma pranešti ne vėliau kaip per 12 val. nuo ligonio mirties. P.Vaitiekūnas patikino, kad ligoniui mirus dieną, visuomet saviškiai informuojami tuoj pat.

Ligos istorijoje visada užrašomas ligonio artimųjų telefono numeris. Net jei ligos istorijoje jo nėra (taip būna tuomet, kai ligonis guldomas skubos tvarka ir staigiai miršta), skambinama į seniūnijas, informacijos telefonais, ieškoma kitais kanalais. Tačiau jei žmogus miršta naktį, paprastai artimųjų ramybė nedrumsčiama ir jiems pranešama ryte.

– Tokios tvarkos laikomės paisydami artimųjų interesų. Toks mūsų ligoninės administracijos nurodymas. Juk naktį nieko neišspręsi. Juo labiau kad rūpesčių iškankintam žmogui reikia pailsėti, be to, naktį, kai kiti ligoniai ilsisi, atskubėję į ligoninę artimieji sukeltų nereikalingą stresą kitiems mūsų pacientams, – aiškino vyr. gydytojo pavaduotojas. – Taip pat nepranešame artimiesiems, kad jie turėtų atvykti atsisveikinti su mirštančiu ligoniu.

Dokumente neįrašė

Slaugos ir palaikomojo gydymo skyriaus vedėja D.Žebrauskienė nusistebėjo, kad žmonai nebuvo žinoma, kuo serga jos vyras. Juk A.Bagdonas daugiau nei dešimtmetį kentė nuo kepenų cirozės. Progresuojanti liga, ardanti vyro kepenis, dar paūmėjo dėl kojoje susidariusio absceso. Anot medikų, buvo akivaizdu, kad ligonis geso, tačiau numatyti laiką, kada tiksliai ištiks mirtis, gydytojai negali.

Anot D.Žebrauskienės, žmonai ne kartą buvo sakyta, jog vyro būklė sunki, tad keista, kad ji tikėjosi ko kito. Jau vien kraujo tyrimai rodė, kad žmogus gyvens nebeilgai. Dokumentuose užfiksuota, jog A.Bagdonas mirė 10 minučių po vidurnakčio.

Medikai įsitikinę, kad leidžiami raminamieji vaistai įtakos A.Bagdono sveikatos pablogėjimui neturėjo. Informacinis vaistų lapelis, kuriame aprašomos vaisto savybės, skirtas ligoniams, ypač bandantiems gydytis savarankiškai, o ne gydytojams. Medikai sprendžia patys, kokių vaistų ir kokią dozę reikėtų skirti vienam ar kitam pacientui.

Nors šioje situacijoje nieko nebepakeisi, velionio žmonai neduoda ramybės mintis, kada jai būtų pranešta apie vyro mirtį, jei pati nebūtų paskambinusi į ligoninę. Moteris klausė, kam medikai pildo dokumentus, teiraujasi artimųjų telefono numerio, jei, kaip vėliau paaiškėjo, jo net neįrašo ten, kur privalu – ligos istorijoje.