Tau­to­sa­kos ty­ri­nė­to­jas ve­džio­ja pa­slap­tin­gais ta­kais

Birutė NENĖNIENĖ

Po ke­le­rių me­tų per­trau­kos vil­ka­viš­kie­čio, ypač tau­to­sa­ka be­si­do­min­čio kraš­to­ty­ri­nin­ko Al­bi­no Kur­ti­nai­čio ran­ko­se – nau­ja, dar spaus­tu­vės da­žais kve­pian­ti kny­ga „Gar­nio vai­kai“.

Da­lį „Pi­ko va­lan­dos“ spaus­tu­vė­je (Ma­ri­jam­po­lė) tūks­tan­čio eg­zemp­lio­rių ti­ra­žu iš­leis­tų kny­gų au­to­rius pa­li­ko Vil­ka­viš­kio kny­gy­ne, ten ir reikėtų jų tei­rau­tis.

Šiuo me­tu jau sun­kiau su­ran­da­mos Al­bi­no Kur­ti­nai­čio anks­tes­niais me­tais pa­ra­šy­tos kny­gos. Pir­mo­ji, pa­si­ro­džiu­si 1993 me­tais, va­di­no­si „Bal­ta­sis žo­dis“, vė­liau – „Dvi­gal­vis ir dviuo­de­gis žir­gas“ (1994 m.), „Mil­da. Ka­ra­lai­tis ir va­ri­nis vil­kas“ (1995 m.), „Lie­tu­vių tau­to­sa­kos pra­džia­moks­lis“ (2000 m.), „Se­nie­ji vy­žiai ir jų pa­mink­lai“ (2002 m.).

– Ko­dėl šią kny­gą pa­va­di­no­te bū­tent taip? – nau­jos kny­gos pa­si­ro­dy­mo pro­ga pa­kvie­tė­me po­kal­bio dau­ge­liui pa­žįs­ta­mą vil­ka­viš­kie­tį, ku­ris šią va­sa­rą daž­nai iš­si­ruo­šia į vie­nos die­nos eks­pe­di­ci­jas.

– Pa­gal ki­tų tau­tų tau­to­sa­ką vai­kai at­si­ran­da iš gi­rios, pel­kės, šu­li­nio ar ko­pūs­to ir t.t. Tik vie­na mū­sų tau­ta sa­ko, kad vai­kus ne­ša gar­niai. O kur jie bū­na, žie­mo­ja? Af­ri­ko­je… O tai reiš­kia, kad mes par­neš­ti iš Af­ri­kos… Pa­ga­liau, ge­riau vis­ką su­pra­si­te per­skai­tę pa­sku­ti­nę kny­gos ei­lu­tę.

– Ši Jū­sų kny­ga yra pir­mo­ji, ku­rią iliust­ra­vo­te ir savo nuo­trau­ko­mis, že­mė­la­piais, sche­mo­mis. Ką vaiz­duo­ja sche­ma–pie­ši­nys ant kny­gos vir­še­lio ?

– Tai Vy­žių ta­kas. Jis jun­gia Lie­tu­vos ir Len­ki­jos te­ri­to­ri­jo­je esan­čius eže­rus: Ber­ži­nį, Vyg­re­lį, Grau­ži­nį, Eže­ry­ną (Eše­ri­nį, Ga­lin­dą), Vy­že­lį, Vy­žai­nį, Viš­ty­tį, Du­no­jų ir Tri­duo­nį. Praė­ju­sią va­sa­rą kaip tik ė­jau šiuo ta­ku. Tai – šven­tas ke­lias, ir tie vi­si eže­rai šven­ti. Apie ta­ko dva­si­nę konst­ruk­ci­ją ra­si­te ap­ra­šy­ta kny­go­je.

– Ką dau­giau į šią kny­gą su­dė­jo­te?

– Is­to­ri­ją nuo se­niau­sių lai­kų – nuo ta­da, kai mes, lie­tu­viai, atė­jo­me prie Bal­ti­jos jū­ros ir kaip gy­ve­no­me iki 1500 me­tų.

– Kny­gos paant­raš­tė­je yra nuo­ro­da, jog tai 2005–2006 me­tų eks­pe­di­ci­jos ty­ri­nė­ji­mai. Ko­kie bu­vo tie ty­ri­nė­ji­mai?

– Ma­no pa­grin­di­nis įran­kis – kas­tu­vas. O tal­ki­nin­kai – moks­lei­viai. Ir ne­pa­sa­ky­čiau, kad jau­ni­mas ne­si­do­mi ži­la se­no­ve. Vi­sų pir­ma rei­kia su­do­min­ti, leis­ti pa­čiam ieš­ko­ti, ty­ri­nė­ti.

– Ko­kiam skai­ty­to­jui skir­ta Jū­sų kny­ga?

– Sū­da­vos kraš­to žmo­nėms, ku­rie ne­ži­no, jog gy­ve­na, vaikš­čio­ja, dir­ba ant tų ma­no ap­ra­šo­mų pa­mink­lų, nes jiems jau nie­ko ne­sa­ko ir jo­kių jaus­mų ne­su­ke­lia nei ak­muo, nei tėviškės laukų kau­bu­rys.

– Ar ty­ri­nė­da­mas at­ran­da­te pa­ts sau kaž­ką nau­jo?

– Ga­liu rim­tai at­sa­ky­ti, jog ty­ri­nė­ju be­veik sep­ty­nias­de­šimt me­tų, ta­čiau be­veik kas­dien at­ran­du kaž­ką nau­jo, kaž­ką su­ži­nau, ko va­kar ne­ži­no­jau.

O vi­si ieš­ko­ji­mai pra­si­dė­jo nuo tau­to­sa­kos. Bu­vo įdo­miau­sia tai, kad mū­sų tau­to­sa­ka la­bai skir­tin­ga nuo ki­tų tau­tų, nors daug kas no­ri ją pri­temp­ti prie grai­kų, ro­mė­nų ar ki­tų.

Mū­sų tau­to­sa­ka fi­lo­so­fi­niu, re­li­gi­niu ir vi­sais ki­tais at­žvil­giais ne­tu­ri nie­ko bend­ro su ki­to­mis tau­to­mis. To­dėl ir įdo­mu, kaip­gi at­ro­dė tie žmo­nės, mū­sų pro­tė­vių pro­tė­viai, koks bu­vo jų gy­ve­ni­mas.

– Ku­rį lai­ką ka­si­nė­jo­te, ty­ri­nė­jo­te su Vil­niaus uni­ver­si­te­to spe­cia­lis­tais. Ko­dėl vė­liau į šią sri­tį pa­si­nė­rė­te vie­nas?

– Man, pa­vyz­džiui, svar­biau­sia ne ras­ti ko­kia­me nors gy­ly­je klum­pę ir ją iš­ma­tuo­ti, bet iš­siaiš­kin­ti, kas ka­da ją ne­šio­jo, kaip el­gė­si ir t. t.

Juk tau­to­sa­ka – tai žmo­nės, as­me­ny­bės ir kur bei kaip jie gy­ve­no. To­dėl ieš­kau jų pėd­sa­kų, nuo­la­tos pa­pil­dau tai, ką jau bu­vau ra­dęs ir iš­siaiš­ki­nęs.

– Kaip Jus prii­ma žmo­nės?

– Ga­liu iliust­ruo­ti vie­na ci­ta­ta iš sa­vo kny­gos. „Po die­nos dar­bų grįž­tu iš lau­kų į sa­vo pa­la­pi­nę. Prie par­duo­tu­vės po obe­lim du ge­ria alų. At­si­ne­šu ir pri­sė­du. Vie­nas tuo­jau klau­sia:

–Tai ką čia ieš­kai?

–Vis­ką, ką tik ran­du.

– A, pen­si­nin­kas, tai pra­lei­di lai­ką.

– Ne. Čia ma­no dar­bas.

– Ir už tai tau mo­ka at­ly­gi­ni­mą?

– Ži­no­ma.

Ant­ras tren­kė kumš­čiu į sta­lą, kad vi­si bu­te­liai pa­šo­ko:

– Aš jums se­niai vi­siems sa­kiau, kad jis nė­ra dur­nas.“

Ir da­bar sa­kau, jog bū­na nuo­sta­bu, kad su­ži­no­ję, ko ieš­kau, žmo­nės at­si­ve­ria ir pa­sa­ko la­bai daug, to net ne­nu­jaus­da­mi la­bai pra­tur­ti­na ir pa­pil­do ma­no ži­nias.