Pražydo alvitietės gėlyno puošmena

Birutė NENĖNIENĖ

Šil­ti ir drėg­ni orai pa­ža­di­no žy­dė­ti va­sa­ri­nes gė­les, dar­že­liuo­se sklei­džia­si įvai­rias­pal­viai žie­dai.

Tar­tum lauk­da­ma šv. Onos at­lai­dų sve­čių, al­vi­tie­tės Al­do­nos Venc­lo­vie­nės gė­ly­ne sa­vo gro­žį ro­do ju­ka. Už tvo­ros, kai­my­nės Rū­tos Ma­tu­se­vi­čie­nės dar­že­ly­je, ši gė­lė iš­lei­du­si pa­na­šaus dy­džio žie­dy­ną. Kiek anks­čiau prie Venc­lo­vų na­mo ato­kai­to­je nu­žy­dė­jo dar aukš­tes­nė ir įspū­din­ges­nio žie­dy­no ju­ka.

Pa­sak al­vi­tie­tės, pa­sta­rai­siais me­tais tiek ji, tiek kai­my­nės gė­ly­nuo­se so­di­na dau­giau dau­gia­me­čių au­ga­lų, ku­riems rei­kia ma­žiau prie­žiū­ros, ta­čiau vi­sais me­tų lai­kais jie sklei­džia sa­vo gro­žį. Ket­ve­rius me­tus au­gan­čios ju­kos mo­te­ris iš­skir­ti­nai ne­le­pi­no, – ji au­ga ir tiek.

Ju­kos tė­vy­nė – Mek­si­ka, Vi­du­rio ir Šiau­rės Ame­ri­ka. Na­tū­ra­lio­je ap­lin­ko­je ji užau­ga iki 12 met­rų aukš­čio. Lė­tai au­gan­čios kai ku­rios jukų rū­šys au­gi­na­mos kaip kam­ba­ri­niai au­ga­lai, bet kam­ba­ry­je pra­žys­ta la­bai re­tai.

Ju­kos lau­ke ge­riau­siai au­ga sau­lė­to­je užuo­vė­jo­je. Že­mei ne­reik­lios, bet la­biau mėgs­ta leng­vas, smė­lė­tas, lai­džias orui ir van­de­niui dir­vas. Drėgnoje žemėje gėles dažnai puola dėmėtligės arba lapų ir šaknų puviniai.