Kau­ne pra­leis­ti de­šimt­me­čiai neuž­ge­si­no mei­lės Viš­ty­čiui

Eglė MIČIULIENĖ

Su ka­ro gy­dy­to­ju majoru Vi­liu­mi KO­ČIU­BAI­ČIU ga­li­ma kal­bė­ti įvai­rio­mis te­mo­mis. Apie me­di­ci­ną, apie pa­tir­tį Af­ga­nis­ta­ne, kur V.Ko­čiu­bai­tis du­kart vy­ko at­lik­ti ka­ro gy­dy­to­jo mi­si­jos, apie pa­siek­tą pro­fe­si­nę kar­je­rą – nuo ei­li­nio gy­dy­to­jo iki Ka­ro me­di­ci­nos tar­ny­bos Mo­ky­mo cent­ro vir­ši­nin­ko pa­rei­gų.

Ta­čiau šį­kart nu­ta­rė­me pa­si­kal­bė­ti pa­čia mėgs­ta­miau­sia šio žmo­gaus te­ma – apie Viš­ty­tį.

V.Ko­čiu­bai­tis, nors jau daug me­tų gy­ve­na Kau­ne, do­mi­si Viš­ty­čio kraš­to is­to­ri­ja, žmo­nė­mis, ren­ka me­džia­gą ir ku­ria šio kraš­to in­ter­ne­ti­nį pus­la­pį www.vis­ty­tis.ten.lt. Kaip pri­si­pa­ži­no pa­ts pa­šne­ko­vas, Viš­ty­tis – jo pir­mo­ji ir ne­blės­tan­ti gy­ve­ni­mo mei­lė.

Sa­ve va­di­na viš­ty­čio­ku

– Jau dvi­de­šimt vie­ne­rius me­tus gy­ve­na­te Kau­ne. Kaip Jus va­din­ti – kau­nie­čiu, viš­ty­tiš­kiu, o gal viš­ty­čio­ku?

– Kau­ne dir­bu, o lai­kau sa­ve viš­ty­čio­ku (nors skai­čiau, kad li­te­ra­tū­riš­kai rei­kė­tų sa­ky­ti viš­ty­tiš­kis). Ir ne­tgi gal­vo­ju atei­ty su­grįž­ti dak­ta­rau­ti į Viš­ty­tį… Esu ka­ro gy­dy­to­jas, o ka­riuo­me­nė­je tar­nau­ja­me tik iki 55 me­tų, pa­skui – į pen­si­ją.

– Ko­dėl ta­da pa­bė­go­te į Kau­ną?

– Taip gy­ve­ni­mas su­si­klos­tė. Ten mo­kiau­si, ga­vau dar­bą, su­kū­riau šei­mą.

– Kiek­vie­nas tu­ri­me sa­vo tė­viš­kę, bet ne kiek­vie­nas tiek daug sa­vęs jai ati­duo­da­me…

– Ne­ga­liu pa­sa­ky­ti, kad la­bai daug ati­duo­du tė­viš­kei. Tie­siog do­miuo­si Viš­ty­čio is­to­ri­ja, žmo­nė­mis ir ren­ku apie tai in­for­ma­ci­ją, se­nus že­mė­la­pius, nuo­trau­kas. Pra­dė­jau ra­šy­ti Viš­ty­čio met­raš­tį. Esu su­rin­kęs apie 400 įdo­mes­nių da­tų. Ypač domiuosi II Pasaulinio karo istorija.

Me­džia­gą ren­ku iš įvai­riau­sių šal­ti­nių: iš mu­zie­jaus (la­bai daug pa­dė­jo kraš­to­ty­ri­nin­kė mo­ky­to­ja Bi­ru­tė Mar­do­sai­tė – ji ma­ne už­ve­dė ant ke­lio), įvai­rių kny­gų, in­ter­ne­to. Da­bar jau ne­la­bai ir ži­nau, iš kur dar ką nors gau­ti.

Fak­tų tu­riu daug: nuo pat Viš­ty­čio at­si­ra­di­mo iki šių die­nų. Vie­nas is­to­ri­kas iš Vil­niaus man at­siun­tė iš se­no­sios vo­kie­čių kal­bos į lie­tu­vių kal­bą iš­vers­tus „Kry­žiuo­čių ke­lių ap­ra­šus“. Juo­se pir­mą kar­tą pa­mi­nė­tas Viš­ty­čio eže­ro var­das. Tai bu­vo 1384 me­tais.

In­ter­ne­te – treč­da­lis

– Ka­da pra­dė­jo­te kur­ti Viš­ty­čiui skir­tą in­ter­ne­to sve­tai­nę www.vis­ty­tis.ten.lt?

– 2003 me­tais. Gal­būt da­bar ji – jau per su­dė­tin­ga. Ma­nau, kad rei­kė­tų pa­da­ry­ti at­ski­rai rek­la­mi­nį pus­la­pį apie Viš­ty­tį tu­ris­tams, o šio kraš­to is­to­ri­jai skir­ti at­ski­rą sve­tai­nę.

Esu pa­da­ręs ir Viš­ty­čio baž­ny­čios, ir mo­kyk­los in­ter­ne­to pus­la­pius. Tik lai­ko tu­riu vis ma­žiau.

– Uži­ma­te ne vie­nerias pa­rei­gas, tu­ri­te šei­mą, do­mi­tės Viš­ty­čio is­to­ri­ja ir dar ran­da­te lai­ko kur­ti in­ter­ne­to pus­la­pį. Gal Jums kas nors tal­ki­na?

– Da­bar jau pa­de­da duk­ra, jai – še­šio­li­ka me­tų. Li­na tech­ni­niais da­ly­kais ma­ne ge­ro­kai „ap­šo­vu­si“, pa­ti jau su­kū­ru­si tris sve­tai­nes apie jū­rų kiau­ly­tes, šu­nis ir bend­rą, apie na­mi­nius gy­vū­nus. Ji siū­lo­si pa­keis­ti pus­la­pio di­zai­ną, vis­ką iš­dės­ty­ti pa­to­giau.

Taip, lai­ko esu su­gai­šęs ne­ma­žai. Vis­kas – sa­vait­ga­lių, lais­va­lai­kio są­skai­ta. Bet vis­ko, ką esu su­rin­kęs, į in­ter­ne­tą su­dė­jau gal tik treč­da­lį.

– Gal iš vi­sų su­rink­tų fak­tų ren­gia­tės iš­leis­ti kny­gą?

– Iki kny­gos dar to­li. Gal ir bū­tų ga­li­ma, tu­rint daug lai­ko… O lai­ko nė­ra. Į atei­tį ką nors sun­ku pla­nuo­ti. Kaip sa­ko­ma, žmo­gus pla­nuo­ja – Die­vas juo­kia­si…

– Jū­sų su­kur­ta­me tink­la­la­py­je – daug is­to­ri­nių Viš­ty­čio nuo­trau­kų. Iš kur jų ga­vo­te?

– Vie­nas at­siun­tė drau­gai, ki­tų pa­pra­šiau iš kny­gų au­to­rių. Pa­vyz­džiui, dvi au­ten­tiš­kas Viš­ty­čio me­di­nės si­na­go­gos – da­bar jos iš­li­ku­si tik vie­na sie­na – vi­daus nuo­trau­kas iš sa­vo ko­lek­ci­jos pa­do­va­no­jo (Ame­ri­ko­je gy­ve­nan­tis) Bo­ri­sas Feldb­liu­mas.

Tu­riu ir Viš­ty­čio cerk­vės, ku­rios jau se­niai ne­bė­ra, ir mui­ti­nės, ir Viš­ty­čio ban­ko, ku­ris sto­vė­jo prie baž­ny­čios, nuo­trau­kų. Gal­vo­ju, kad rei­kė­tų su­reng­ti se­nų re­tų Viš­ty­čio nuo­trau­kų pa­ro­dą.

Me­džio­jo kai­ze­ris

– Iš www.vis­ty­tis.ten.lt sve­tai­nė­je esan­čio fo­ru­mo aki­vaiz­du, kad šiuo kraš­tu do­mi­si ir dau­giau žmo­nių.

– Per die­ną sve­tai­nė­je vi­du­ti­niš­kai ap­si­lan­ko 30–50 žmo­nių. Daug me­džia­gos, nuo­trau­kų yra at­siun­tęs viš­ty­čio­kas Min­dau­gas Žo­ly­nas, ku­ris dir­ba Kul­tū­ros mi­nis­te­ri­jo­je, taip pat ky­bar­tie­tis, da­bar­ti­nis prem­je­ro G.Kir­ki­lo pa­ta­rė­jas Min­dau­gas Jur­ky­nas – jo se­ne­liai gy­ve­na Viš­ty­ty­je.

Ma­nau, kad į dar­bą ga­lė­tų įsi­trauk­ti ir mo­kyk­la: mo­ki­niai pa­ra­šy­tų ži­nu­čių apie tai, kas vyks­ta Viš­ty­ty­je. Bet vai­kams is­to­ri­ja, ma­tyt, neį­do­mi. Ka­žin ar jie ži­no, kad, pa­vyz­džiui, Viš­ty­čio dva­re gi­mė že­mai­čių ir Vil­niaus vys­ku­pas Jur­gis Tiš­ke­vi­čius. Ar­ba kad Viš­ty­ty­je me­džio­jo vo­kie­čių kai­ze­ris Vil­hel­mas II. Čia bu­vo ir feld­mar­ša­lo Her­ma­no Gė­rin­go me­džiok­lės plo­tai…

Viš­ty­ty­je kaž­ka­da gy­ve­no 4000 žmo­nių. Tai – ga­na ne­ma­žai. Iš jų ko­ne pu­sė bu­vo žy­dai. Jie čia tu­rė­jo ir sa­vo mal­dos na­mus, ir mo­kyk­lą, daug par­duo­tu­vių.

Viš­ty­čio mies­te­lis pir­mą kar­tą mi­ni­mas 1530 me­tais ir bu­vo ži­no­mas jau ta­da, kai apie Ky­bar­tus dar nie­kas ne­ži­no­jo. Pro Viš­ty­tį ėjo ke­lias į Rytp­rū­sius, Len­ki­ją. Jo reikš­mė su­ma­žė­jo, kai bu­vo nu­ties­tas ge­le­žin­ke­lis iš Pe­ter­bur­go į Ka­ra­liau­čių. Ta­da Viš­ty­tis pra­dė­jo nyk­ti, reikš­min­ges­ni ta­po Ky­bar­tai…

– Da­bar Viš­ty­ty­je (kaip ir ki­tuo­se kai­muo­se) žmo­nių mąž­ta, jau­ni­mas bė­ga į did­mies­čius, už­sie­nį…

– Bė­ga – gal taip ir tu­ri bū­ti. O aš no­riu grįž­ti. Žmo­na la­bai pyks­ta, kai taip sa­kau (juo­kia­si).

Nuo „Per­ga­lės“ lai­kų

– Ar ta­da, kai pri­si­kau­pė daug is­to­ri­nės me­džia­gos, pra­dė­jo­te kur­ti tink­la­la­pį?

– At­virkš­čiai. Kur­da­mas tink­la­la­pį no­rė­jau įdė­ti šiek tiek Viš­ty­čio is­to­ri­jos. O kai pra­dė­jau – tiek pri­rin­kau…

Da­bar ra­dau ne­se­niai iš­leis­tą vie­ną ru­sų au­to­riaus kny­gą, ku­rio­je ap­ra­šo­mos ru­sų ir vo­kie­čių ko­vos, taip pat – ir To­tor­kie­my­je. Čia bu­vo eša­lo­nuo­ta gy­ny­bos li­ni­ja, vy­ko la­bai įnir­tin­gos ko­vos, nes vo­kie­čiai ne­no­rė­jo įsi­leis­ti ru­sų į Prū­si­ją. Čia juk už ki­lo­met­ro – Prū­si­ja… Tai va, to­je kny­go­je daug pa­ra­šy­ta apie Viš­ty­tį: ir kaip ko­vos vy­ko, ir kas jį iš­va­da­vo. Vi­sa tai jau esu iš­ver­tęs, bet rei­kia, kad me­džia­gą per­skai­ty­tų li­tua­nis­tai.

Laik­raš­čiuo­se ra­dau, kad Viš­ty­tį va­da­vo toks pul­ki­nin­kas N.Ku­sa­ki­nas. 1971 me­tų „Per­ga­lės“ laik­raš­ty­je net ra­dau to pul­ko va­do nuo­trau­ką.

– Kur skai­tė­te to­kią se­ną „Per­ga­lę“?

– Kau­no vie­šo­sios bib­lio­te­kos ar­chy­ve. Ten yra vi­si 60-ies me­tų nu­me­riai – nuo pat pir­mų­jų. Per­žiū­rė­jau vi­sus tuos nu­me­rius ir vis­ką, kas bu­vo pa­ra­šy­ta apie Viš­ty­tį, at­si­švie­čiau. „Per­ga­lė­je“ bu­vo daug ra­šo­ma apie Viš­ty­tį.

– Sa­vo ku­ria­ma­me in­ter­ne­to pus­la­py­je per­spaus­di­na­te ir straips­nius iš da­bar­ti­nės „Santakos“. Ta­čiau šių straips­nių ne­ko­men­tuo­ja­te.

– Už­si­sa­kau „Santaką“ in­ter­ne­tu – skai­tau elekt­ro­ni­nį va­rian­tą. Esu pa­ra­šęs po­rą ko­men­ta­rų – ge­rų, ži­no­ma. „Santaka“ man – laik­raš­tis nu­me­ris pir­mas Lie­tu­vo­je. Kaip ga­lė­čiau kri­ti­kuo­ti žmo­nes, ku­rie ra­šo apie Viš­ty­tį?

Ru­sai – apie prie­šis­to­rę

– Nar­šo­te ir po ru­siš­kus in­ter­ne­to tink­la­la­pius. Ar juo­se ir­gi ran­da­te ver­tin­gos me­džia­gos?

– Ru­sai se­nais lai­kais ma­žai do­mė­jo­si Viš­ty­čiu, ne­bent ta­da, kai pa­te­ko­me į so­vie­tų vals­ty­bės su­dė­tį. O anks­čiau Viš­ty­tis bu­vo įdo­mes­nis vo­kie­čiams, žy­dams, len­kams… Na, gal kiek do­mė­jo­si ir ru­sai – juk vie­nu me­tu pri­klau­sė­me Ru­si­jos im­pe­ri­jai. Pa­vyz­džiui, po 1900 me­tų, kai vi­sas Viš­ty­tis bu­vo su­de­gęs, ca­ras Ni­ko­la­jus II do­va­no­jo 10 tūkst. rub­lių.

Da­bar ru­sai su­kū­rę ne­blo­gą pus­la­pį apie Viš­ty­čio aukš­tu­mą (www.vys­ty­nez.ru). Aš pa­žįs­tu šio tink­la­la­pio kū­rė­jus, esa­me ap­si­kei­tę me­džia­ga. Jie, kur­da­mi sa­vo pus­la­pį, kon­sul­ta­vo­si su ma­ni­mi. O aš iš tų žmo­nių ga­vau me­džia­gos apie Viš­ty­čio prie­šis­to­rę, ak­mens am­žių šia­me kraš­te. Vi­sa tai su­kė­liau į mū­sų in­ter­ne­ti­nį pus­la­pį.

Gai­la nyks­tan­čių ver­ty­bių

– Kaip, jū­sų nuo­mo­ne, Viš­ty­tis at­ro­do da­bar, ką ja­me rei­kė­tų keis­ti?

– Da­bar Viš­ty­tis iš­gra­žė­jęs. Tik kai ku­rių gat­vių pa­va­di­ni­mus rei­kė­tų grą­žin­ti.

Pa­vyz­džiui, pa­grin­di­nei Tai­kos gat­vei rei­kė­tų grą­žin­ti se­ną­jį Vi­žai­nio pa­va­di­ni­mą.

Ma­nau, rei­kė­tų su­tvar­ky­ti vie­tos inf­rast­ruk­tū­rą. Daug kur pae­že­rė­se – krū­mai ir kem­sy­nai. Rei­kė­tų ir ko­kio vieš­bu­tė­lio, kad žmo­nės žie­mą tu­rė­tų kur ap­si­sto­ti, trūks­ta ban­ko­ma­tų.

Ži­no­ma, rei­kia pri­žiū­rė­ti ir tai, kas iš­li­kę. Viš­ty­ty­je kaž­ka­da bu­vo trys ma­lū­nai. Du neiš­li­ko: tai La­pa­šins­ko ma­lū­nas, ku­ris bu­vo prie eže­ro, to­je vie­to­je, ku­ri ma­to­si žiū­rint tie­siai nuo evan­ge­li­kų baž­ny­čios, ir van­dens ma­lū­nas.

Iš­li­kęs tik se­na­sis Ka­nap­kio vė­jo ma­lū­nas. Tai tik­rai la­bai di­de­lis pa­vel­das, o jis da­bar pū­va. Šį ma­lū­ną vals­ty­bė tu­rė­tų per­pirk­ti iš sa­vi­nin­kų, bet gal jie daug pra­šo, ne­ži­nau.

Gal­būt rei­kė­tų pa­žy­mė­ti, kur anks­čiau sto­vė­jo cerk­vė – ten li­kę tik ke­li pa­ma­tų ak­me­nys. Skau­du, kad knyg­ne­šio ir vi­suo­me­nės švie­tė­jo Pet­ro Kriau­čiū­no gim­ti­nė­je nė­ra nė ak­mens. Su­de­gė na­me­lis, ir vis­kas. Bet juk P.Kriau­čiū­nas vi­siems su­val­kie­čiams – tas pa­ts, kas že­mai­čiams – Mo­tie­jus Va­lan­čius.

Be­veik kas sa­vai­tę

– Kaip daž­nai grįž­ta­te į gim­ti­nę?

– Kai pra­si­de­da se­zo­nas – nuo ba­lan­džio iki spa­lio – grįž­tu be­veik kiek­vie­ną sa­vai­tę.

– Ar šei­ma ne­pyks­ta, kad tiek daug lai­ko ski­ria­te Viš­ty­čiui?

– Pyks­ta. Bet čia man – ge­riau­sias poil­sis. O Pa­lan­go­je iš kar­to pa­vargs­tu nuo žmo­nių ma­sės. Ži­no­ma, va­žiuo­siu ten ir šie­met, bet tik dėl šei­mos.

– Ką vei­kia­te at­vy­kęs į To­tor­kie­mį (čia V.Ko­čiu­bai­tis įsi­gi­jo so­dy­bą – aut. pa­st.)?

– Kas­dien nu­va­žiuo­ju į Viš­ty­tį, ap­lan­kau ma­mą, bend­rau­ju su viš­ty­čio­kais, nes vi­sus juos pa­žįs­tu, va­žiuo­ju prie eže­ro iš­si­mau­dy­ti. Kar­tais už­su­ku į „Viktorijos“ poil­sia­vie­tę. Ji ma­ne trau­kia dėl to, kad ten, „Dobilėlio“ sto­vyk­lo­je, – ma­no pra­leis­tos va­sa­ros. Ma­no ma­ma dirb­da­vo sto­vyk­los bu­hal­te­re, o aš ten ato­sto­gau­da­vau. Ir da­bar ga­liu pa­sa­ky­ti, ku­ria­me na­me­ly­je gy­ve­nau, kur sto­vė­jo ma­no lo­va…