Prisiminimai ir linkėjimai iš Izraelio

Prieš Antrąjį pasaulinį karą Vilkaviškį garsino M.Pustapedskio leidykla ir knygynas. Šioje leidykloje išleistos knygos ir atvirukai – vertingas kultūros paveldas. Keletą leidinių saugo ir Krašto muziejus. Šią vasarą iš Izraelio atvykęs žydų istorijos Vilkaviškyje tyrinėtojas Ralph Selinger Krašto muziejaus darbuotojams papasakojo, kad Izraelyje gyvena Š.Pustapedskis, garsiojo spaustuvininko ir knygų leidėjo Makso Pustapedskio sūnėnas. Su 93 metų senoliu, puikiai kalbančiu lietuviškai, muziejaus direktoriui Antanui Žilinskui teko bendrauti telefonu.

„Santakos“ laikraščio skaitytojams A.Žilinskas pateikia dalį Š.Pustapedskio prisiminimų, kurie užrašyti jo paties ranka lietuviškai.

Mano dėdė Maksas Pustapedskis buvo nužudytas kartu su mano tėvu, motina ir broliais. Dėdė Maksas norėjo išleisti lietuvių kalba kuo daugiau Vilkaviškio „Žiburio“ gimnazistų kūrybos. Jis negalvojo apie uždarbį, tik norėjo skatinti jaunimą rašyti ir kurti.

Aš gimiau Vilkaviškyje 1914 metais ir kartu su senelio, gyvenusio Pūstapėdžiuose, šeima buvome išvežti į Rusiją. Lietuvai išsikovojus nepriklausomybę, grįžome į Vilkaviškį – valstybė žydams suteikė visišką autonomiją. 1931 metais, baigęs gimnaziją, įstojau į Vytauto Didžiojo universitetą. 1933 metais kartu su kitais žydų jaunuoliais dalyvavau lietuvių lakūnų didvyrių Dariaus ir Girėno laidotuvėse.

Kai reikėjo atlikti karo prievolę, apskrities viršininkas pulkininkas Goštautas pasiūlė mokytis karo mokykloje. Aš, vienas iš nedaugelio žydų jaunuolių, 1936 metais gavau atsargos karininko laipsnį. Besimokydamas Čekoslovakijoje 1937 metais sužinojau, kad Lenkijos valdžia grasino karu Lietuvai. Mes, keletas žydų ir lietuvių, kreipėmės į Lietuvos garbės konsulą Čekoslovakijoje, nes norėjome kariauti už Lietuvą.

1939 metais mano sužadėtinė Liuba Uliamperlytė iš Vilkaviškio atvyko į Čekoslovakiją, kur įvyko mūsų vestuvės. Tais pačiais metais grįžau į Vilkaviškį, kaip šauktinis tarnavau 9 pėstininkų pulke. Buvau būrio vadas, kuopai vadovavo kapitonas Gogis. Po to tarnavau karo komendantūroje Vilkaviškyje. Karo komendantas buvo pulkininkas Matulionis.

Užėjus sovietams prasidėjo turto nacionalizacija. 1941 metų birželio 14 dieną, įskundus žydui komjaunuoliui Jazovskiui, aš ir mano šeima buvome suimti. Mus atskyrė. Mūsų vagone, be manęs ir mano draugo Zimanskio, visi buvo lietuviai, tarp jų – lakūnas Bronius Burkonis. Tą dieną atėjo Raudonojo kryžiaus sesutė Grajauskaitė tikrinti kalinių sveikatos. Ji, įlipusi į mūsų vagoną, tyliai pasakė: „Vyrai, laikykitės… Už poros dienų čia bus vokiečiai. Jūsų nesuspės išvežti.“

Visi pradėjo tyliai džiaugtis. Stalinas Maskvoje nežinojo, kad bus karas, Grajauskaitė – žinojo…

Naujojoje Vilnioje man pavyko atsisveikinti su žmona. Prasidėjo ilga kelionė į Sibirą. Ten mus uždarė į Rešiotų lagerį Nr. 7. Jame kalėjo apie 3 tūkst. kalinių. Sužinojome, kad kartu kali buvęs Lietuvos prezidentas Stulginskis, ministrai Šilingas ir Stanišauskas, pulkininkas Matulionis, visi Lietuvos karo lakūnai, departamento direktorius Sipavičius. Su juo tapome lyg broliai. Laidojant kalinius, kartu su juo giedodavome „Marija, Marija…“ Mus piktino, kaip buvo žeminamas mūsų prezidentas, mes verkdavome, kai matydavome jį šunidėje ieškantį maisto atliekų.

Regėdamas, kaip sovietai elgiasi su Stulginskiu, galvojau, jog gerai padarė A.Smetona, palikdamas Lietuvą.

Darbo stovyklos viršininkas Siviakovas mums atvirai sakė: „Jus atvežė čia pastipti ir jūs būtinai pastipsite.“ Stovykloje kilo badas, kasdien mirdavo po 50 ir daugiau kalinių. Baisu ir prisiminti – kaliniai valgė mirusiuosius… Sunkiai dirbdamas susirgau. Mano laimei, stovykloje sanitaru dirbo vilkaviškietis Daumantas, kuris mane ir išgelbėjo.

Stovykloje mane tardė ir skyrė aštuonerius metus lagerio darbų, 10 metų praleidau tremtyje. Į Lietuvą grįžau 1957 metais.

Noriu pasakyti, jog dėl žydų tragedijos Lietuvoje kaltinu vokiečių nacistus, Lietuvos nacionalistus ir žydų komunistus. Pastarieji sovietų okupacijos metais visus labai piktino savo pasielgimais. Jie įskundė mane ir mano tautiečius. Prieš karą buvo suimta ir išvežta į Sibirą apie 7000 žydų ir 35 tūkst. lietuvių. Aš nesu religingas, bet galvoju, kad viskas pareina nuo Dievo. Tie, kurie mane skundė ir tardė – Jazovskis, žiaurusis Goldšteinas – buvo Vilkaviškyje nužudyti, o aš likau gyvas, sulaukiau 93 metų ir džiaugiuosi, kad Vilkaviškyje mane prisimena.

Jaunoji Lietuvos karta, gyvenkite laisvoje šalyje ir dainuokite, kaip ir aš dainuoju: „Kur bėga Šešupė, kur Nemunas teka“.

Su didele pagarba

Š.PUSTAPEDSKIS