Kiekvienas lapkričio mėnuo iš naujo padvelkia chrizantemomis, kiekvieną lapkritį vėl prisimename Salomėją Nėrį. Lapkričio 17-ąją minėjome 103-iąsias poetės gimimo metines.
Salomėja Nėries vardas ypač artimas mūsų mokyklai. Tapo tradicija kiekvienais metais prisiminti poetės gimimo dieną: kas šiai šventei rašo rašinėlį, kas eilėraštį ar miniatiūrą. Tvyro ypatingas susikaupimas, kai mokyklos bendruomenė klausosi eilėraščių ar pagal poetės eiles dainuojamų dainų.
Literatūros pamokos, visą savaitę vedamos mokyklos muziejuje, atgaivina atmintį, padeda mums geriau suvokti poetės meninę prigimtį, nenuspėjamą jos gyvenimą ir sprendimus.
Pagerbdami poetės atminimą, mokiniai su gimtosios kalbos mokytoja G.Melnykaite aplankė Kiršus ir Alvito kapines, kur šįmet amžino poilsio atgulė poetės sūnus Saulius Balandis.
Dvyliktokai su gimtosios kalbos mokytoja R.Buzaitiene pakvietė į spektaklį „Mes – žiedai, žieduos paskendę“. Naujomis spalvomis suspindo poetės vardas, klausantis eilėraščių ir dainų pagal jos eiles. Mokiniai bandė įrodyti, jog poetė troško „…džiaugsmo, džiaugsmo jūros, džiaugsmo gaisro, kuris užlietų, kuris uždegtų ir paskandintų…“
Nuo 1957 m. vyksta penkių Lietuvos mokyklų, susijusių su S. Nėries vardu, jos biografiniais faktais, susitikimai.
Šįmet, lydimi mokyklos direktoriaus pavaduotojos ugdymui R.Mikulevičienės, į susitikimą pagerbti poetės rinkomės Vilniaus Salomėjos Nėries gimnazijoje. Šeimininkai literatūros mylėtojus pakvietė į ekskursiją „Vilnius – rytdienos Europos kultūros sostinė“, mūsų laukė viešnagė „Paslapties šydą praskleidus“ Lietuvos kino ir teatro muziejuje.
Stebėjome monospektaklį „Poetė“. Spektakliui pasirinkta dokumentiška „Poetės teismo“ forma, mėginta atsekti, kaip nuo jaunystės džiaugsmu spinduliuojančių eilėraščių S.Nėris priėjo iki „Poemos apie Staliną“, kaip įvyko šis kūrybos lūžis.
Susitikimų akcentas – pasikeitimas dovanomis. Vyko vakaronė „Aš atėjau pašokti džiaugsmo šokio / Ir padainuoti vasaros dainos“ (S.Nėris), kurios metu dainavome dainas pagal S.Nėries eilėraščių žodžius, šokome pagal lakūno Jurgio Kairio grojamas melodijas.
Ir eilėraščiai, ir rudeninės chrizantemos, mėgstamiausios poetės gėlės, ir klevo lapai, mirgantys Širvintos upelyje, ir Kiršų laukai – viskas mena poetę.
Eina metai, tačiau poetės vardas spindi naujomis spalvomis, jos kūryba prasiskverbia vis gilyn į širdį, tarsi nuolat bylotų: „Vieno, tik vieno trokštu, kad galėčiau palikti pasauliui savo sielos pavasarį…“
Tradicijos įpareigoja mus, kad šis ryšys su poetės atminimu ir toliau būtų saugomas.
Rima ŠLIVINSKIENĖ, Vaida KRIŠČIŪNIENĖ
Gimtosios kalbos mokytojos
Parašykite komentarą
Tik prisijungę vartotojai gali komentuoti.