Privalu dėl trichineliozės tirti ir savo reikmėms skerdžiamas kiaules

Vals­ty­bi­nė mais­to ir ve­te­ri­na­ri­jos tar­ny­ba (VMVT) in­for­muo­ja gy­ven­to­jus, ku­rie au­gi­na ir na­muo­se sker­džia kiau­les, jog bū­ti­na dėl tri­chi­ne­lio­zės iš­tir­ti kiek­vie­ną pa­skers­tą kiau­lę. Taip pat de­rė­tų at­si­min­ti, kad vai­šin­da­mi drau­gus ar kai­my­nus pa­tie­ka­lais, pa­ga­min­tais iš ve­te­ri­na­ri­jos gy­dy­to­jo ne­pa­tik­rin­tos na­muo­se skers­tos kiau­lės mė­sos, li­gos at­ve­ju už­si­trau­kia­te ne tik mo­ra­li­nę, bet ir tei­si­nę at­sa­ko­my­bę.

Na­mi­nius gy­vū­nus tri­chi­no­mis už­kre­čia lau­ki­niai gy­vū­nai, iš ku­rių daž­niau­siai ser­ga šer­nai, ru­do­sios la­pės, usū­ri­niai šu­nys, pil­ko­sios žiur­kės, miš­ki­nės kiau­nės, vil­kai. Na­mi­niai gy­vū­nai už­si­kre­čia suė­dę tri­chi­ne­lio­ze ser­gan­tį lau­ki­nį gy­vū­ną, pvz., pe­lę, žiur­kę, ar suė­dę duo­da­mų už­krės­tų na­mi­nių arba lau­ki­nių gy­vū­nų at­lie­kų.

La­bai svar­bu lai­ky­tis ve­te­ri­na­ri­jos rei­ka­la­vi­mų še­riant gy­vu­lius – ne­nau­do­ti žvė­rių do­ro­ji­mo at­lie­kų kiau­lėms bei ki­tiems na­mi­niams gy­vū­nams šer­ti. Di­džiau­sias pa­vo­jus su­si­rgti kiau­lėms tri­chi­ne­lio­ze yra ten, kur ne­si­lai­ko­ma tvar­kos – sa­ni­ta­ri­jos rei­ka­la­vi­mų. Bū­ti­na tvar­tuo­se, pa­ša­rų ruo­ši­mo vie­to­se re­gu­lia­riai ša­lin­ti pa­ša­rų li­ku­čius bei nai­kin­ti grau­ži­kus.

Vie­nin­te­lis pa­ti­ki­mas tri­chi­ne­lio­zės pro­fi­lak­ti­kos bū­das – ne­val­gy­ti ne­pa­tik­rin­to gy­vū­no mė­sos. Rei­kė­tų at­si­sa­ky­ti pa­gun­dos ska­nau­ti ir mė­gau­tis do­va­no­to­mis mė­sos gė­ry­bė­mis, jei ne­sa­te tik­ri, kad mė­sa ­bu­vo pa­tik­rin­ta. Tai­gi nie­kuo­met ne­ver­ta pirk­ti mė­sos iš at­si­tik­ti­nių pre­kei­vių.

Ty­ri­mui at­lik­ti rei­kia kiau­lės ar šer­no sker­de­nos diaf­rag­mos ar­ba tarp­šon­kau­li­nių ar kram­to­mų­jų rau­me­nų mė­gi­nių.

Ty­ri­mą dėl tri­chi­ne­lio­zės ga­li­ma at­lik­ti te­ri­to­ri­nių VMVT diag­nos­ti­kos ka­bi­ne­tuo­se ar­ba reikia kreip­tis į pri­va­čius ve­te­ri­na­ri­jos gy­dy­to­jus. Ty­ri­mais pri­va­lo pasirūpinti kiek­vie­nas mė­są par­duo­ti be­si­ren­gian­tis ūki­nin­kas.

Žmo­nių tri­chi­ne­lio­zės ži­di­niai re­gist­ruo­ja­mi daž­niau­siai žie­mos mė­ne­siais (gruo­dį, sau­sį, va­sa­rį, ko­vą). Tai su­si­ję su kiau­lių sker­di­mo bei me­džiok­lės se­zo­nu.

Tri­chi­ne­lio­zė yra ūmi žmo­nių ir gy­vū­nų li­ga, ku­rią su­ke­lia ap­va­lių­jų kir­mė­lių Tri­chi­nel­la ler­vos. Žmo­nės šiais pa­ra­zi­tais už­si­kre­čia, var­to­da­mi už­si­krė­tu­sių na­mi­nių ir lau­ki­nių gy­vū­nų mė­są. Mė­so­je tū­nan­čių tri­chi­nų neį­ma­no­ma su­nai­kin­ti – jos pui­kiai iš­tve­ria +160oC tem­pe­ra­tū­rą, sū­dy­mą, ma­ri­na­vi­mą, rū­ky­mą ir šal­dy­mą. Tri­chi­nas ga­li­ma su­nai­kin­ti tik su­de­gi­nus (su­nai­ki­nus) mė­są.

Li­gos kli­ni­ka ga­li bū­ti la­bai įvai­ri – tai le­mia į or­ga­niz­mą pa­kliu­vu­sių tri­chi­nų kie­kis, or­ga­niz­mo bū­se­na iki su­si­rgi­mo ir kt. Li­gos po­žy­miai daž­niau­siai iš­ryš­kė­ja praė­jus 2–3 sa­vai­tėms nuo už­si­krė­ti­mo (t. y. nuo tri­chi­ne­lio­ze sir­gu­sio gy­vū­no mė­sos su­val­gy­mo). Kuo anks­čiau pa­si­reiš­kia tri­chi­ne­lio­zės po­žy­miai, tuo sun­kes­nė li­gos ei­ga.

Vi­du­ti­niš­kai ar­ba la­bai sun­kiai ser­gan­tys li­go­niai karš­čiuo­ja, jiems pa­tins­ta vei­das ar­ba tik akių vo­kai, skau­da rau­me­nis, kur yra tri­chi­nų. Bū­din­giau­sias tri­chi­ne­lio­zės po­žy­mis yra rau­me­nų skaus­mas, ku­ris ga­li bū­ti toks in­ten­sy­vus, kad žmo­gus ne­ga­li ap­si­vers­ti lo­vo­je, pa­kel­ti ran­kos ar ko­jos, sun­ku kal­bė­ti, kram­ty­ti mais­tą. Pir­mo­mis su­si­rgi­mo die­no­mis kū­no tem­pe­ra­tū­ra ga­li pa­kil­ti net iki 39–40oC, ir karš­čia­vi­mas ga­li tęs­tis 2–3 sa­vai­tes.

Tri­chi­ne­lio­zės komp­li­ka­ci­jos: ga­li iš­sivys­ty­ti plau­čių pa­žei­di­mas, šir­dies ne­pa­kan­ka­mu­mas, cent­ri­nės ner­vų sis­te­mos pa­žei­di­mas iki psi­cho­zės, pa­ra­ly­žiaus, ko­mos.

Ra­mu­nė GIR­DŽIE­NĖ

VMVT In­for­ma­ci­nių sis­te­mų ir in­for­ma­ci­jos sky­riaus

vyr. spe­cia­lis­tė