Iš Amerikos grįžusi jauna šeima savo ateitį kurs gimtinėje

Dangyra APANAVIČIENĖ

Kybartietė Jurgita Burinskaitė į tėvų namus nuošalioje miestelio gatvėje grįžo po penkerių metų. Tiek laiko ji praleido tolimoje šalyje – Jungtinėse Amerikos Valstijose. Per tuos metus daug kas pasikeitė Jurgitos gyvenime, tačiau bene svarbiausia yra tai, kad iš Lietuvos ji išvažiavo viena, o grįžo su visa šeima.

Sunki pradžia

Pasak Jurgitos Burinskaitės, šeima bei įgyta gyvenimo patirtis – ir yra pats didžiausias turtas, kurį ji įgijo svetimoje šalyje. Tačiau ir dabar ji negali be jaudulio prisiminti savo pirmųjų gyvenimo JAV dienų. Jaunai merginai, studentei, neapsakomai sunku buvo apsiprasti svetur – be artimų žmonių, be draugų. Po keliolika valandų per parą dirbti ir gyventi pas svetimus, pasak Jurgitos, buvo nelengva, slėgė tiesiog nepakeliamas gimtųjų namų ilgesys.

– Žinojau, kad į Ameriką aš atvažiavau metams, todėl kasdien kalendoriuje dienas žymėdavau kryžiukais, laukdama, kada galėsiu važiuoti namo. Nieko nepažinojau, prastai mokėjau anglų kalbą ir jaučiausi išnaudojama, – pasakojo Jurgita apie dienas svetimoje šalyje, kartais aplaistytas ir ašaromis.

Bet po kurio laiko gyvenimas svetur pragiedrėjo. Mergina užsidirbo daugiau pinigų, nusipirko mašiną, išsinuomojo butą, o svarbiausia – sutiko draugą, lietuvį nuo Šiaulių Stanislovą Astrauską. Jis čia dirbo statybose. Pradėję gyventi kartu po kurio laiko jauni žmonės susilaukė dukrelės Emos Sonatos.

Laisvo laiko nelikdavo

Taip prabėgo penkeri Jurgitos gyvenimo JAV metai, Stanislovas toje šalyje pragyveno dar ilgiau – septynerius metus. Jų dukrelei Emai Sonatai dabar jau daugiau nei pusantrų metukų. Ji – pilnateisė Jungtinių Amerikos Valstijų pilietė, gavusi leidimą nuolat gyventi tėvų gimtinėje, Lietuvoje. Todėl užaugusi kada tik panorėjusi galės nuvykti į JAV. Tačiau jos tėtis šiandien apie tai kalba be entuziazmo ir sako, kad jeigu būtų jo valia, dukters iš namų neišleistų.

– Kad nėra ko ten važiuoti: nei mokytis, nei dirbti, nei gyventi Amerikoje ne geriau nei Lietuvoje, – kalbėjo Stanislovas. – Skundžiasi žmonės, kad čia blogai gyventi, kad sunku dirbti. Bet ir Amerikoje nėra lengva. Penkias dienas per savaitę dirbdamas po dvylika valandų nieko kito ir nematai, tik darbą, valgį ir lovą. Grįžęs po sunkaus darbo jau nieko nebenori, nes paprasčiausiai nebelieka jėgų ką nors veikti. Gyvendamas Amerikoje, vakarais pasikalbėdavau su broliais ir jiems pavydėdavau, kad atidirbę aštuonias valandas po darbo Lietuvoje jie eina susitikti su draugais ar važiuoja pramogauti į gamtą. Žinoma, Amerikoje uždirbi šiek tiek daugiau pinigų, bet ir dirbi dvigubai daugiau.

Panašios nuomonės ir Jurgita, kuri amerikiečių šeimose dirbo aukle:

– Jeigu gyveni pas šeimininkus, už darbą moka mažai. Jeigu gyveni atskirai, gauni daugiau, bet tenka brangiai mokėti už buto nuomą. Iš tikrųjų Amerikoje vargsti. Pirmus dvejus metus iš manęs tiesiog tyčiojosi, aš ne tik prižiūrėjau vaikus, bet ir tvarkiau namus, atlikau kitus darbus. Jeigu po pirmųjų dvejų metų būčiau grįžusi namo, visai neturėčiau ką gero papasakoti apie Ameriką. Gražiausi prisiminimai liko jau iš vėlesnio laiko.

Jurgita pripažįsta, kad sunkų darbą svetimoje šalyje jai atsvėrė gražesnis, patogesnis gyvenimas. Jauna šeima gyveno gerame bute, trečiame pagal dydį JAV mieste – Čikagoje, kur ypač gausu lietuvių. Ten yra ir lietuviškų parduotuvių, kavinių, leidžiama lietuviška spauda. Stanislovas su Jurgita eidavo į lietuvių šventes, bendravo su tautiečiais, taigi ir gimtosios kalbos nepamiršo. Skirti laiko sau ten dirbantys lietuviai galėdavo tik savaitgaliais.

Norėjo grįžti namo

Paklausta, kas lėmė, kad jauna šeima vis dėlto nusprendė grįžti į gimtinę, kai visi, atrodo, tik ir veržiasi į svajonių šalį – Ameriką, Jurgita atsakė:

– Aš visą laiką žinojau, kad geresnį gyvenimą susikursiu tik Lietuvoje. Juk mes Amerikoje nebuvome pilnateisiai tos šalies piliečiai, gyvenome nuo algos iki algos. Kartais ir pagalvodavome: o jeigu kas atsitiktų, prarastume viską, ką per tiek metų užgyvenome. Čia, Lietuvoje, didesnės garantijos, ir mokykla geresnė – juk auga dukra, reikia ir apie ją pagalvoti.

Pasak Jurgitos, pasiklausę įvairių kalbų visi galvoja, kad Amerika – tai rojus, todėl ten ir veržiasi.

– Ir aš taip galvojau, – kalbėjo Jurgita. – Prieš išvykdama studijavau lietuvių filologiją, tačiau palaipsniui man ta specialybė pradėjo nepatikti. Ėmiau galvoti, kuo aš dirbsiu baigusi. Susikroviau daiktus ir išvažiavau į JAV – maniau, užsidirbsiu daug pinigų, grįžusi nusipirksiu didžiulį namą. Ir tik dabar supratau, kad pats didžiausias rojus, pačios geriausios atostogos man yra čia. Čia – tėvai, kurie visą laiką mūsų laukė ir kurie dabar gali bet kada padėti, šalia – mama, kuri reikalui esant prižiūri Emutę. Jau vien dėl to man čia rojus.

Lietuviai nėra niūrūs

Pirmas įspūdis, kurį Lietuvoje patyrė Jurgita ir Stanislovas, – tai keliai: tamsūs, siauri, purvini.

– Amerikoje keliai platūs, apšviesti, jeigu pasninga, jie nedelsiant nuvalomi. Žvyrkelių ten nėra net ir pačiame nuošaliausiame kaime, – pasakojo Stanislovas. – Nors atstumai Amerikoje ir dideli, bet važiuodamas nepavargsti, išvažiavęs iš miesto „įšoki“ į greitkelį su penkiomis eismo juostomis ir leki 140 km per valandą greičiu. Žinoma, labai blogai, jeigu patenki į kamštį, pavyzdžiui, dėl avarijos. Tokiu atveju automobilių užgrūstame kelyje jau neapsisuksi, neišvažiuosi. Tenka sėdėti ir laukti kokią valandą ar dvi.

Po Čikagos dangoraižių Jurgitai ir Stanislovui visa Lietuva daro kaimo įspūdį. Ir ne vien dėl žemesnių pastatų. Pasak jų, parduotuvėse – itin mažas prekių pasirinkimas. „Mums keista, kad norint nusipirkti kažką išskirtinio, reikia važiuoti į Kauną arba bent jau į Marijampolę“, – sakė Stanislovas.

Tačiau, Jurgitos nuomone, Lietuva labai išgražėjusi. „Matome, kad per tą laiką Lietuvoje iškilo didelių prekybos centrų, pastatyta daug naujų namų, dingo smulkūs popieriniai pinigai – liko vien metalinės monetos iki 10 litų. Keista, bet ir žmonės Lietuvoje mandagesni“, – kalbėjo Stanislovas.

Jam pritarė ir Jurgita:

– Sako, kad žmonės Lietuvoje pikti, niūrūs. Per trumpą savo buvimo laiką teko varstyti įstaigų duris, tvarkyti dokumentus, bet piktų žmonių dar nesutikau nė vieno. Lietuviai tikrai daug malonesni nei Čikagoje. Ten parduotuvėse, bankuose, kitose aptarnavimo sferos įstaigose, kur mažiausiai apmokami darbai, dirba ne amerikiečiai, o meksikiečiai, indai, juodaodžiai. Jie niekad nesišypso, grubūs, nemandagūs. Nėra malonu su jais bendrauti.

Tiki savo ateitimi

Jauna šeima įsitikinusi, kad jiems pavyks neblogai susitvarkyti savo gyvenimą ir čia, Lietuvoje.

– Būdamas Amerikoje ryšius palaikiau su vienu klasės draugu. Tai galiu pasakyti, kad per 7 metus, kol aš buvau išvykęs, čia jis užgyveno visko daugiau nei mes Amerikoje. Jis gali sau leisti du kartus per metus nuvažiuoti į kurią nors Europos šalį, turi namus, darbą, – pasakojo Stanislovas.

Jis įsitikinęs, kad jeigu daug dirbi, gali ir Lietuvoje gerai gyventi. Vyriškio nuomone, dabar jau ir pas mus gali viską turėti iš karto: pasiimti iš banko paskolą, nusipirkti mašiną, namus ir gyventi savoje aplinkoje. Amerikiečių gyvenimo būdas yra būtent toks.

Prie naujo gyvenimo pas senelius mažoji Ema priprato taip pat greitai, kaip ir jos tėvai.

Tiesa, dėl laiko juostų skirtumo pirmomis dienomis ji buvo sumaišiusi naktį su diena. Dienomis mergaitė miegodavo, o naktį keldavosi ir žaisdavo. Įdomiausia buvo, kai Emutė iš pradžių tik atsikėlusi iš lovos tuojau pat žygiuodavo prie šaldytuvo. Jai čia iškart labai patiko lietuviški patiekalai.

– Amerikoje maistas tarsi kažkoks sintetinis, o čia viskas natūralu ir labai skanu. Ir man tas kaimiškas naminis maistas, kurį gamina uošvė, labai patinka, – Jurgitos mamos virtuvę gyrė Stanislovas.

Atgalios – tik paviešėti

Savojo krašto išsiilgusi jauna šeima kol kas ilsisi erdviuose, jaukiuose tėvų Burinskų namuose Kybartuose, retkarčiais aplanko Stanislovo artimuosius. Po truputį žvalgosi sau gyvenamosios vietos, niekaip negalėdami apsispręsti, kur apsistoti.

Jurgita, planuojanti nuo rugsėjo mėnesio tęsti studijas, norėtų įsikurti Vilniuje, o Stanislovą labiau traukia ramesnė aplinka, gal net kaimas.

Paklausti, ar norėtų sugrįžti į JAV, jauni žmonės purto galvas.

– Čikaga – gražus miestas, įdomu ten pasisvečiuoti, laikinai pagyventi, bet visam laikui pasilikti tikrai niekada nenorėčiau. Čia, Lietuvoje, viskas sava, įprasta ir miela.

Ten gera gyventi tos šalies žmonėms, bet ne atvykėliams. Na, jeigu man kas duotų žaliąją kortą, kartu važiuotų tėvai, ten turėčiau savo namus, gal ir sutikčiau gyventi Amerikoje, o šiaip – ne. Norėčiau ten sugrįžti nebent po kokių penkiolikos metų, bet tik pasižvalgyti, aplankyti senas pažįstamas vietas, – sakė kybartietė Jurgita Burinskaitė, su šeima pasiryžusi pradėti kurti gyvenimą gimtinėje.