Nelengvas albinosų gyvenimas

Albinosas (lot. „albus“ – baltas) – tai gyvūnas, žmogus ar augalas, kuriam būdingas albinizmas. Tai yra įgimtas baltumas, nepriklausantis nuo klimato, rasės ar kitų veiksnių, – jis yra paveldimas.

Dėl albinizmo kalta pigmento melanino stoka organizme. Nors gyvūnai turi ir kitokių pigmentų, kaip tik įvairių melaninų koncentracija, kiekiai, išsidėstymas ant odos ir jos komponentų (vilnos, plunksnų, žvynų, nagų) ir sukuria tą neapsakomą gyvūnijos pasaulio spalvų įvairovę.

Albinosų baltumo esmė ta, kad ląstelės yra bespalvės. Tikrųjų – visiškų albinosų – odos paviršius apaugęs baltos vilnos arba plunksnų danga, jų oda, žvynai, nagai, ragai ir kanopos baltos, ir net akys turi rausvą atspalvį, nes per bespalvę rainelę persišviečia akies obuolio kraujagyslių tinklas.

Albinosai iš pagrindų skiriasi nuo laukinių gyvūnų, kurie „vilki“ sniego baltumo kailinius iš vilnų ar plunksnų apdarą, gautus iš gamtos per ilgaamžę natūraliąją atranką. Poliarinės pelėdos, gulbės nebylės ir giesmininkės, baltosios žuvėdros, baltieji delfinai ir lokiai visai nėra albinosai. Šių gyvūnų organizmas melanino išskiria tiek, kiek jo reikia normaliai gyvybinei veiklai; tie jų audiniai bei organai, kurie privalo turėti pigmentų, yra intensyviai nudažyti.

Statistikos duomenimis, maždaug vienas iš 20 tūkstančių žmonių (neišskiriant nė negroidų rasės) yra baltos odos šviesiaplaukis ir raudonakis albinosas. Šių duomenų pagrindu atlikti genetikų skaičiavimai parodė, kad pats savaime albinizmo genas tarp žmonių nėra didelė retenybė – apytikriai kas septyniasdešimtas žmogus tarp mūsų yra slaptas jo nešiotojas.

Visiški arba tikri albinosai dažniausiai pasižymi mažesniu gyvybingumu ir gamtos yra be gailesčio brokuojami per natūraliąją atranką, todėl tik nedaugeliui pavyksta išgyventi ir atsivesti palikuonių.

Neturėdami maskuojamosios apsaugos ir ryškiai išsiskirdami iš gentainių būrio, gyvūnai albinosai labiau atkreipia į save plėšrūnų dėmesį. Jie pirmiausiai tampa aukomis. O plėšrūnai albinosai negali nepastebėti prisėlinti prie savo grobio ir todėl dažnai lieka alkani. Nederėtų pamiršti, kad „impozantiška“ išvaizda atlieka svarbų vaidmenį gyvūnams poruojantis, tad išblukę albinosai vargu ar pelnys savosios rūšies patelių prielankumą, nes visada pirmenybę jos teikia ryškiaspalviams patinams.

Albinizmas nėra paprastas „kosmetinis defektas“. Jis dažnai sukelia daugybę darnios organizmo veiklos „gedimų“. Žinoma, jog melaninai apsaugo odą nuo saulės radiacijos pertekliaus, pavojingų ultravioletinių spindulių.

Melaninai taip pat yra svarbi organizmo imuninės sistemos dalis. Jie būtini ir tokių svarbių pojūčių organų, kaip regėjimas ir klausa, normaliai veiklai. Albinosų akys labai jautrios šviesai, be to, jie blogiau girdi.

Embrionai albinosai gana dažnai žūva ankstyvoje vystymosi stadijoje. Dauguma tų albinosų, kuriems pavyksta sėkmingai išvysti pasaulį, yra nepaprastai jautrūs saulės radiacijai, turi klausos ir regos problemų ir didžioji dalis ankstyvame amžiuje žūva nuo infekcijų, su kuriomis jų silpna imuninė sistema negali susidoroti.

Rimti sunkumai, susiję su gyvūnų albinosų auginimu ir laikymu, gerai žinomi zooparkų darbuotojams. Būtent jiems tenka papildomo darbo rūpesčiai, nes zooparkai negaili pastangų, kad turėtų kokį nors retą baltą žvėrelį, gyvatę, driežą ar bent baltą varną.

Parengta pagal „Focus“, ELTA, BNS spaudos pranešimus