– Laiku jūs mane pagavote, – sakė telefonu pakalbinta didžiausia braškių augintoja rajone Vilija Rastauskienė. – Jau kitą savaitę planuojame pradėti darbus braškyne, tai kalboms nelabai laiko turėčiau. Reikia uždengti agroplėvele peržiemojusius braškių krūmus ir jau ruoštis sodinti naujus.
Reikia šimto žmonių
Gudelių kaimo ūkininkė braškes augina dešimtus metus, o savo mokytoja vadina Danutę Malevskienę, kuri raudonąsias uogas iš savo braškynų skina jau dvidešimtus metus. Tik mokinė toli atitrūko nuo vieną hektarą prižiūrinčios mokytojos. V.Rastauskienės plotai siekia 10 hektarų. Penkiuose iš jų – skinamos uogos. Braškių ūkį Gudeliuose ruošiamasi padvigubinti ir, kas žino, galbūt ilgainiui praplėsti dar daugiau.
Jau praeitais metais V.Rastauskienės uogynuose triūsė apie šimtas žmonių. Šįmet, atrodo, jų prireiks dar daugiau. Per žiemą ūkyje dirbę du žmonės pagamino dvylika lauko tualetų, kurie jau statomi prie braškynų. Mat nedideli nuo vieno iki trijų hektarų siekiantys braškių laukeliai įsiterpę tarp kaimynų laukų, o su jais ūkininkė pyktis nenori. Be to, rūpinamasi ir darbininkų patogumu.
Augino daug veislių
Paklausta, kaip išgyvena tokiomis nelengvomis uogų augintojams sąlygomis ir net didina plotus, V.Rastauskienė atviravo, kad pagrindinė sąlyga buvo didelė veislių įvairovė.
– Aš visada buvau smalsi, norėjau viską išbandyti, – sakė braškininkė. – Tai mane ir išgelbėjo. Vienu metu turėjau gal dvidešimt penkias braškių veisles. Kai viena neužderėdavo, tai kita gelbėdavo.
Moteris sakė, kad kai ji pradėjo auginti braškes, rajone buvo gal penki stambūs braškininkai, kurie turėjo trijų hektarų braškyną. Galų gale gardžiąsias uogas auginti liko dviese – V.Rastauskienė ir D.Malevskienė.
Tolimesniame kaime –
sunkiau
Prieš pavasario darbus kalbinta braškių augintoja D.Malevskienė nebuvo labai optimistiškai nusiteikusi. Pasak jos, neaišku, kokios kainos bus šiais metais, be to, ir skinti braškių nėra kam.
– Mano laukai netoli Didvyžių, tolokai nuo miesto, – pasakojo ūkininkė. – Šiuo atveju Vilijai geriau, ji gyvena už poros kilometrų nuo miesto, tai ir pagalbininkų greičiau prisišaukia.
D.Malevskienė sakė, kad šitie metai galbūt jau paskutiniai, kai ji augins raudonąsias uogas. Priklausys nuo to, kaip šiemet seksis.
Uždirba iš uogų ir daigų
Atrodo, kad Gudelių ūkininkė V.Rastauskienė šiuo metu yra stambiausia rajono braškininkė. Jei pavyks dar išplėsti ūkį, tai ir Lietuvoje ji bus ne iš smulkiųjų. Moteris juokėsi, kad braškės – itin „suvalkietiška“ kultūra. Iš jos daug gali paimti. Jei nelabai uždera uogos, galima uždirbti iš daigų, ir – atvirkščiai.
Vilija ruošiasi su savo turimų braškių veislėmis važiuoti į parodą. Anot jos, ten galima užsidirbti pinigų sezono pradžiai, užmegzti naudingų kontaktų.
Lietuvos braškininkams tenka būti ne tik augintojais, bet ir produkcijos pardavėjais, krovikais, vairuotojais, vadybininkais bei rinkodaros specialistais. Jiems neužtenka vien užauginti gerą derlių, bet reikia ir žinoti, kur jį parduoti, nuspėti, kokios veislės bus populiarios, suskaičiuoti būsimo derliaus savikainą ir realizacijos kainą.
Reikia didesnių kiekių
Nors į lietuviškas braškes jau dairosi vokiečiai, bet jų netenkina maži ūkiuose užauginami braškių kiekiai. Per sezoną V.Rastauskienės plotuose uždera per 20 tonų uogų. Užsieniečiams reikia bent dešimt kartų didesnio kiekio.
Kaimynai lenkai savo braškynus augina šimto ir dviejų šimtų hektarų plotuose. Jie parduoda didelį kiekį uogų. Bet lietuviškos braškės vertinamos dėl ypač gero skonio ir aromato, mat lietuvaičiai nenaudoja tiek chemikalų.
Gudelių ūkininkė nuo vabalų sakė naudojanti tokią ekologišką priemonę, kuri yra ir pigi, ir veiksminga. Vienam hektarui nupurkšti užtenka 1 litro priemonės, kuri kainuoja apie 30 litų. Jei kam įdomu, braškininkė žadėjo mielai pakonsultuoti.
Džiaugiasi nauja veisle
Pasak V.Rastauskienės, braškė – mažažemio išsigelbėjimas. Turint iki trijų hektarų žemės, šią kultūrą auginti ypač apsimoka. Ūkininkė sakė, jog klysta tie, kurie keletą metų iš eilės augina tas pačias veisles. Juk vietoje niekas nestovi. Keičiasi klimatinės sąlygos, tobulėja veislės. Braškininkė tvirtino, jog tų veislių, nuo kurių kažkada pradėjusi savo verslą, ji dabar neturinti nė vienos.
– Praeitą sezoną atradau tokią veislę, kad ir dabar džiaugiuosi, – atviravo gudeliškė. – Tokių didelių uogų dar nebuvau mačiusi. Kai sukrovėme jas į autobusą, kuriame jau buvo sudėtos kitos uogos, tai tos, anksčiau atrodžiusios didelės, prie naujųjų ‘Darselect’ visiškai nublanko. Nors už daigus mokėjau po 1 litą, bet tikrai negaila tų pinigų. Pavasarį atliekamų šios veislės daigų dar neturėsiu, bet rudenį jų jau galėsiu parduoti.
Braškės nebus pigios
Vilija patarė mėgėjams sodininkams šįmet pabandyti ypač derlingas veisles ‘Onebor Marmolada’, olandišką ‘Korona’, ‘Zefyr’, lenkišką ‘Elkat’, kuri yra visiškai nereikli ir duoda neblogą derlių net augdama žolėse. Vilija mėgsta ir vėlyvąją ‘Pandoros’ veislę, kurios uogų, pasak jos, galima pasiskinti net ir tada, kai nesitiki, jog darže dar galima rasti braškių.
Nors ūkininkė savo laukuose jau pradeda darbus, sodininkams savo lysvėse braškes ji pataria sodinti apie balandžio vidurį. Šios uogos, anot Vilijos, nemėgsta gausaus tręšimo, jokio mėšlo ar laistymo srutomis. Raudonskruostės geriausiai dera normalaus rūgštingumo (pH 6,5) žemėje, tręšiamos hidrokompleksinėmis trąšomis.
Braškininkė prognozuoja, jog braškės šiais metais pigios nebus. Jei jų kilogramas nekainuos apie 7 litus, uogų auginti neapsimokės.
Parašykite komentarą
Tik prisijungę vartotojai gali komentuoti.