Istorinį pastatą žūčiai pasmerkė gaisras ir abejingumas

Birutė NENĖNIENĖ

Rajono Savivaldybėje vyko diskusija dėl Kybartų miesto centre esančio prieš kelerius metus nuo gaisro nukentėjusio ir nykstančio unikalaus pastato likimo. Į susitikimą atvyko Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktorė D.Varnaitė, šio departamento Planavimo ir programų skyriaus vedėja B.Raupėnienė bei Marijampolės teritorinio paveldo padalinio vedėjas A.Milius. Susitikime dalyvavo rajono meras A.Bagušinskas, mero padėjėjas A.Mackevičius, vicemeras J.Meškauskas.

Pasaulio kybartiečių draugijos atstovai A.Ziegoraitis, R.Vaičaitis, V.Sakavičius bei kiti kybartiečiai pristatė situaciją, nusakė namo viziją, pageidavo sužinoti, kaip problemą spręsti nusiteikę Kultūros paveldo departamentas bei rajono Savivaldybė.

Nukentėjęs, priglaustas
ir atstumtas

Pačiame Kybartų centre, J.Basanavičiaus gatvėje, vietinių gyventojų ir pravažiuojančiųjų akys užkliūva už irstančio avarinės būklės pastato.

Devynbučio gyvenamojo namo lėta „mirtis“ tęsiasi nuo 2000 metų rugsėjo pradžios, po plykstelėjusio gaisro viename bute, kuris tada labiausiai nukentėjo. Be to, sudegė pusė namo stogo, kita pusė stipriai apdegė, žemiau esantys butai sulieti vandeniu. Pastato apačioje įrengtos parduotuvės beveik nenukentėjo. Po ketverių metų pastatas vėl nukentėjo nuo gaisro. Išsikėlus gyventojams, namas liko beglobis, su irstančiu stogu, niokojamais tuščiais butais.

Praėjus geram pusmečiui po pirmojo gaisro, 2001 metų balandžio pradžioje architektūros istorikė M.Drėmaitė apžiūrėjo pastatą, apraše pažymėjo vertingus elementus bei dalis. Architektūrinę vertę turintis namas tų pačių metų lapkričio 11 dieną buvo įrašytas į Lietuvos Respublikos nekilnojamų kultūros paveldo vertybių registrą (kodas S615) kaip Valstybės saugomas objektas.

Praėjusių metų pradžioje praūžusi vėtra išvertė dalį šoninės sienos.

Negana to, Kultūros ministro J.Jučo šių metų sausio 14 dienos įsakymu pastatas buvo išbrauktas iš valstybės saugomų nekilnojamų vertybių sąrašo.

Namas senokai stovi kaip vaiduoklis, tik fasado pusėje išlikusia arka liudydamas garbingą istorinę praeitį, o kartu ir dvidešimt pirmojo amžiaus piliečių abejingumą, išsaugant kultūros paminklą ateities kartoms.

Kybartiečių pavojaus
signalai

Praėjusių metų pabaigoje susikūrusi Pasaulio kybartiečių draugija (PKD), kurios nariais yra garbingi miesto gyventojai bei po Lietuvą ir pasaulį pasklidę buvę kybartiečiai, neabejingi gimtojo miesto istorijos išsaugojimui bei kultūros puoselėjimui, kultūros ministrui įteikė protesto raštą dėl minėto pastato išbraukimo iš valstybės saugomų nekilnojamų objektų sąrašo, dėl aplaidaus atsakingų valstybės ir savivaldos institucijų darbo bei požiūrio į istorinio namo likimą. PKD iniciatyva vasario pabaigoje kybartiečiai buvo kviečiami pasirašyti po šiuo kreipimosi tekstu. Peticiją su beveik pusantro tūkstančio parašų draugijos atstovai perdavė kultūros ministrui J.Jučui.

Susitikimo metu Kultūros ministerijoje kalbėtasi apie susidariusią situaciją, ribotas valstybės galimybes pasirūpinti tokių objektų išsaugojimu. Kybartiečiai pageidavo gauti visą informaciją, dėl kokių priežasčių pastatas prarado valstybės saugomos kultūros vertybės statusą, akcentavo siekį konstruktyviai ieškoti kelių dėl pastato išsaugojimo, o vėliau PKD ieškotų galimybių pasirūpinti namo likimu ir jį panaudotų bendruomenės reikmėms.

Siužetas apie kultūros paveldo objekto naikinimą, apie tai, kad rajono Savivaldybė laiku nesiėmė priemonių išsaugoti pastato, buvo parodytas per Lietuvos televiziją, informacija paskleista tinklalapyje www.kybartai.lt.

PKD nariai savo pareiškimais atkreipė atitinkamų rajono institucijų dėmesį į tai, kad pastatas toliau niokojamas, todėl būtina imtis apsaugos priemonių.

Nustebino ir specialistę

– Būtų nusikaltimas nereaguoti į tokios nemažos visuomenės dalies lūkesčius ir nerimą, sakyti, kad mums tai nerūpi, – teigė D.Varnaitė, išklausiusi PKD atstovų informaciją. Šį namą pareigūnė buvo mačiusi po gaisro, todėl dabartinėse nuotraukose išvydo liūdną vaizdą.

Pagal 2000 metais galiojusį Kultūros vertybių apsaugos įstatymą, Kultūros paveldo departamentas negali paskirti lėšų nuo gaisro nukentėjusiems objektams, kol nenustatytas kaltininkas. Taip atsitiko ir Kybartų atveju.

Valstybės saugomo objekto statuso panaikinimas atėmė galimybę sulaukti pagalbos iš valstybės biudžeto. „Tačiau pastatas iš kultūros vertybių registro neišbrauktas, todėl ir Kultūros paveldo departamento reikalavimas – išsaugoti statinį – išlieka, ir net minties negali būti, kad galima jį nugriauti. Turime tik bendrai ieškoti galimybių, ką toliau su juo daryti“, – sakė D.Varnaitė.

Kaip ir kybartiečius, specialistę nustebino toks skubotas ministro sprendimas, klausimas net nebuvo apsvarstytas vertinimo taryboje. Ji pažadėjo atlikti tarnybinį patikrinimą. Kultūros paveldo direktorės nuomone, jei lėšų nėra šiandien, jų gali atsirasti rytoj. Todėl būtų klaidinga pozicija pastatus, kuriems atstatyti šiandien nėra galimybių, išbraukti iš valstybės saugomų kultūros vertybių sąrašo.

Valdžia nerėmė,
gyventojai nesutiko

Negalima teigti, kad Savivaldybė būtų nė piršto nepajudinusi dėl šio namo reikalų. Ji nuosavybės teise turi 7 proc. šio namo, o likęs plotas – privati nuosavybė. Dokumentai byloja, jog 2001 m. balandžio 10 d. Savivaldybė skyrė kompensacijas po gaisro nukentėjusiems gyventojams, bet šie pinigus panaudojo ne stogui remontuoti, o kitiems butams nuomoti ar pirkti – ten, kur jiems atrodė tinkamiausia, todėl nudegęs stogas taip ir liko žiojėti.

Įstatymas neleidžia skirti iš biudžeto lėšų privatiems objektams remontui, todėl Savivaldybė paruošė sąmatą dėl pastato stogo ir perdengimų remonto (200 tūkst. Lt) ir su motyvuotu pareiškimu kreipėsi į tuometinį ministrą pirmininką R.Paksą bei Marijampolės apskrities viršininką, bet atsakymų negavo. Tų pačių metų spalio 12 dieną meras, o po pusmečio – Kybartų seniūnas kreipėsi į apskrities Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus vyr. specialistą S.Kurtinaitį ir informavo dėl grėsmę keliančio griūvančio pastato. Pareigūno buvo prašoma savo tarnybine galia bei kompetentingumu priversti tinkamai tvarkytis asmenis, nuo kurių aplaidumo nukenčia miesto įvaizdis ir kyla reali grėsmė gyventojų saugumui.

Kai ir po to niekas nepajudėjo, diskutuojant rastas dar vienas kelias: Savivaldybė apsiima supirkti visus butus, o tada galėtų skirti pinigų pastato, kaip savivaldybės nuosavybės, remontui. Savivaldybės derybos su gyventojais dėl butų išpirkimo tęsėsi visus 2003 metus, kainos svyravo nuo poros iki šešių tūkstančių litų, tačiau iki galo susitarti nepavyko. Gyventojai parašė prašymus, jog J.Basanavičiaus g. 38 name jiems priklausančias patalpas nesutinka parduoti ir artimiausiu metu neparduos. Taigi 2004 metų biudžete lėšos, numatytos butams išpirkti, buvo panaudotos kitoms reikmėms, namo reikalas liko neišspręstas.

Skyrė lėšų duomenims tvarkyti

Po to Savivaldybė pasamdė specialistus atlikti statinio ekspertizę. 2005 metais padaryta UAB „Įraža“ išvada buvo kategoriška: pastato rekonstrukcija yra neracionali, siūloma jį griauti ir jo vietoje statyti kitą, o pastato kai kurių dalių, pavyzdžiui, gatvės fasado, išsaugojimą galėtų lemti tik nekilnojamų kultūros vertybių apsaugos specialistų reikalavimai.

Savivaldybė skyrė lėšų iš administracijos rezervo ir 2006 m. rugpjūčio 30 d. firma „Paralaksas“ atliko fotogrametrinius-architektūrinius matavimus. Dar 2004 metais buvo atlikta paminklosauginė ekspertizė techninei būklei įvertinti. Pastato atkūrimo duomenims tvarkyti Savivaldybė paskyrė apie 20 tūkst. litų.

Įrašė neinformavę

Pristatydamas situaciją, mero padėjėjas A.Mackevičius atkreipė dėmesį į tai, jog pastatas J.Basanavičiaus g. 38 į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą buvo įrašytas jau po gaisro, o 2005 m. balandžio 24 dienos kultūros ministro įsakymu irstantis pastatas buvo pripažintas saugomu viešajam pažinimui ir naudojimui. Valdytojai, nors to reikalauja Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo įstatymas, apie tai nebuvo informuoti. Nebuvo vykdomas joks šio saugomo kultūros paveldo objekto valstybinis administravimas.

Savivaldybės nuomone, vienintelis būdas išsaugoti šį kultūros paveldo objektą ir išspręsti situaciją – vadovaujantis įstatymais, savininkų neprižiūrimą pastatą paimti atlygintinai valstybės nuosavybėn, o po to jį parduoti vienam savininkui. Po papildomų diskusijų su gyventojais, kai kurie buvo sutikę butus parduoti už vieną litą, tačiau, kai jau buvo paruoštas sprendimo projektas, Vyriausybės atstovas užprotestavo, nes pagal Savivaldos įstatymą Savivaldybė patalpų pirkti negali.

Toliau Savivaldybė klausimus derino su Kultūros ministerija ir Kultūros paveldo departamentu, bet reikalai nepajudėjo. 2007 m. liepos 1 dieną Vilniuje vykusiame susitikime, kuriame dalyvavo Savivaldybės atstovai, buvo pasiūlyta, kad Kultūros paveldo departamentas dar kartą įvertintų, kokia išlikusi pastato architektūrinė vertė, ir tada priimtų sprendimą. Po to ministras ir priėmė sprendimą pastatą išbraukti iš valstybės saugomų objektų sąrašo.

Tik suremti pečius!

Savivaldybė gali kaltinti save dėl to, kad nepajėgė įtikinti gyventojų parduoti jiems priklausančią statinio dalį, todėl pastato tvarkymo reikalai įsisenėjo ir tapo problemiški.

Pasaulio kybartiečių draugijos nuostata principinė: kas neteisingai padaryta, turi būti ištaisyta, namas turi būti grąžintas į valstybės saugotinų objektų sąrašą. Tada atsivers kitos galimybės pastatą išsaugoti ir atkurti. Jie įsitikinę, jog pasakymas, kad nesą lėšų, nėra pasiteisinimas, tai tik nenoras imtis atsakingų ir sudėtingų darbų. Valstybės saugomo paminklo statusas atvers galimybes dalyvauti ES projektuose. PKD pasiryžusi paremti ir turi konkrečių planų tame pastate įkurdinti biblioteką, turtingą išeivių archyvą, panaudoti bendruomenės kultūrinėms reikmėms.

Tačiau pastatas nunyks, jei artimiausiu metu nebus uždengtas jo stogas, sutvarkyta siena.

D.Varnaitė patarė Savivaldybės merui A.Bagušinskui dėl lėšų konservavimo darbams kreiptis į Vyriausybę. Meras pažadėjo pasirūpinti, kad būtų sudaryta sąmata, o kybartiečiai prašė pažadėti, jog pastatas bus užkonservuotas iki rudens.

Remiantis Savivaldybės anksčiau atliktais skaičiavimais, šiam pastatui atstatyti būtų reikėję 7 milijonų litų, tačiau šiuo metu šis skaičius bus gerokai išaugęs. Vis dėlto po pasaulį išsisklaidžiusiems ir čia gyvenantiems kybartiečiams svarbiausia tai, kad unikalus, vienintelis mieste išlikęs 1900 metais statytas namas, atlaikęs du pasaulinius karus, nesugriūtų taikos metu dėl žmonių aplaidumo.