Jei dovanojai šypseną – pasaulis nusijuokė, jei paglostei ranka – pasaulis pasistiebė į saulę, jei padovanojai savo gerumą – pasaulis tapo geresnis. Ir tai šventa tiesa. Pasižvalgykime aplinkui. Tiek kaime, tiek mieste sutiksime žmonių, kuriems pagalba, dėmesys, atjauta reikalingi kaip oras. Vieniems reikia materialinės paramos, kitiems – dvasinės. Ir kas tai turėtų atlikti? Manau, kad tai geriausiai tiktų socialiniams pedagogams.
Aš dar esu studentė, gyvenu kaime, todėl labiausiai man rūpi kaimo problemos. Dažnai girdime, kad kaimai turtėja, kad nebeliko senojo kaimo įvaizdžio, bet kalbame ir apie tai, jog kaimuose didelė bedarbystė, plinta alkoholizmas ir kitos ydos. Jos it prakeiksmas skverbiasi į žmonių gyvenimus. Skverbiasi greitai ir alinančiai.
Štai neseniai teko lankytis šeimoje, kurioje alkoholis – pagrindinis svečias. Tiek tėvas, tiek motina niekur nedirba, ūkelio neturi. Trys mažamečiai vaikai lanko mokyklą. Jiems sunku pritapti prie pasipuošusių darnių šeimų vaikų. Dažnai tenka išgirsti užgaulių žodžių apie tėvus, o ir skurdas rėžia akis.
Ir tada susimąstai: „Ar gimdami mes galime pasirinkti tėvus ir gyvenimą?“ Tikrai ne. Kaip būsima socialinė pedagogė pagalvoju, kad reikėtų kaimuose organizuoti sueigas „probleminėms“ šeimoms ir bandyti parodyti, kad ir jie dar gali pakilti iš purvo, dar gali būti tuo, kuo gimė – gerais žmonėmis. Juk visi žinome, kad gimstame geri, o blogi tampame. Reikėtų organizuoti vasaros stovyklas vaikams, kurie yra našlaičiai ir neturi prie ko prisiglausti. Žinoma, tai neatstotų tikrosios motinos meilės, bet jie pasijustų reikalingi. Daug ką reikėtų atlikti, nudirbti, suorganizuoti…
Daug galėčiau pasakoti apie savo pasirinktą profesiją ir jos svarbą, nes kol gyvena žmonės, tol jiems bus reikalinga pagalba. Džiaugiuosi, kad pasirinkau tokią profesiją ir kad galėsiu padėti kitiems. Manau, jog gerumo ir atjautos užteks visiems.
Gitana JAKIMAVIČIŪTĖ
VPU studentė
Parašykite komentarą
Tik prisijungę vartotojai gali komentuoti.