Iš miniatiūrų ciklo „Mano 5 metų laikai“

Morta INKRATAITĖ

Pavasaris

Maža. Nuoga

Galvoje skamba vieno poeto žodžiai. Mano mažas vaikas irgi dar laukia, dar tiki, kad sugrįš, apkabins. Tik žingsniai niekada nesustoja prie mano kambario.

Man grasina lemtim, o aš juokiuosi ir klausiu, argi nematote, kaip mane myli gyvenimas?

Aš meluoju. Skaudžiai, tyliai, garsiai, prie bažnyčios durų ir atsisegdama palaidinę. Pykstu, nes nebepajėgiu mylėti, stengiuosi nekęsti, nes baisu, kad iš tikrųjų liko tik abejingumas gyvenimui.

Norėčiau jums visiems ką nors duoti. Norėčiau dar turėti.

Nebėra. Tuščia. Daug manyje vietos, mažai tikėjimo. Liko tik mažas vaikas, kuris dar nori tikėti.

Nebėra. Aš mielai prieš jus nusirengčiau, Dieve, aš ir prieš Tave nusirengčiau, aš tiesiai prie bažnyčios durų nusirengčiau, bet nebėra. Nieko. Daugiau. Tik tikėjimo stoka.

Laidotuvės

Savo dukrą aš vesiuosi į laidotuves. Ir į šermenis. Ji šiurps nuo mirusiojo vaizdo, ją gąsdins urnos, o gėlių puokščių baltumas slėgs. Bet vieną dieną jai tai taps savaime suprantama. Tai tebus dar viena pabaiga.

Ir tą dieną ji išmoks laidoti. Laidoti praeitį, meilę, svajones, grožį. Tą dieną ji supras, kaip paleist. Pamiršt. Atsisveikint.

O jei dukros neturėsiu, ar galėsi tu mane nusivesti prie karsto ir laikyt mano ranką, kad nepabėgčiau? Noriu ir aš pagaliau išmokti prarasti.

Paukščiai

Aš įsitaisiusi ant nepažįstamojo kelių. Mašina lekia tuščiomis gatvėmis. Aš rašau, o jis skaito ir juokiasi. Tyliai sako į ausį, jog jei jau vadinu jį nepažįstamuoju, mes galėtume susipažinti. Man nedrąsu.

Noriu pabėgti į naktį, noriu pranykti, noriu suptis ant elektros laidų. Nėra kur pasislinkti, šalia kitas nepažįstamasis.

Man svaigsta galva. Atsakau, kad šįvakar aš tikrai nesu puiki kompanionė. Jis sako, kad galiu padėti galvą ant jo peties ir įsitaisyti patogiau. Klausia, ar gali paliesti mano plaukus. Plaukų glostymas visada mane nuramina. Sakoma, kad tik palietęs žmogaus plaukus, gali pajusti energiją, kurią jis skleidžia. O jei esate tikrai puikus plaukų glostytojas, galite ir mintis perskaityti. Bet aš visad mokėjau slapčiausius širdies troškimus paslėpti po nuovoka ir intuicija.

Jo ranka šilta, tvirta. Aš nenoriu miego, tai jis mane u ž m i g d o.

Nenoriu šiąnakt būti viena. Po vieną paukščiai neskraido. Po vieną tik miršta.

Perkūnas

Pavasaris. Žaibuoja.

Perkūnas – einantis per kūną.

Mano kūnas įprasmina Žemynos mitą. Jis skleidžia gyvybę, pas jį sugrįžta paukščiai iš Pietų. Tai aš vilioju bites, jos ieško nektaro ant mano odos. Tai taip natūralu, kad net nebematau iš paskos sekančių, gyvybės žinią atnešančių vorų.

Juk aukščiausias mūsų protėvių dievas buvo energija.

Energija, einanti per kūną.

Energija, prišaukianti audras ir įpučianti gyvybės. Energija, kviečianti raganų šokiui. Energija, sukelianti žaibus.