Į redakciją paskambino žmogus, prieš keturiasdešimt metų gyvenęs Kybartuose, ir pasidalijo atsiminimais apie geležinkelio stoties požemius.
„Jau per keturiasdešimt metų gyvenu Vilkaviškyje, bet atmintis apie Kybartus vis dar gyva. Atsimenu, jog virš tų rūsių prieš pusę amžiaus buvo siuvimo cechas. Tada angą į tuos požemius ir užmūrijo, kad neitų šaltis.
Seni kybartiečiai – dar senesni už mane – pasakojo, jog po karo tuose rūsiuose buvo suguldyti sužeisti rusų kareiviai. Ten buvo lyg kokia karo ligoninė. Į rūsius suvežė ir karo trofėjus, bet rusai tada visą turtą pragėrė, o kad niekas nesužinotų, sandėlius padegė. Tai vienas galas iš rytų pusės ir nukentėjo.
Sveikajame gale savo produkciją vėliau kraudavo prekybos įrengimų gamykla. Buvo dar vienas pastatas, matomas einant gelžbetonio gamyklos link.
Aš esu landžiojęs po tuos rūsius, nes po karo jie dar buvo sveiki. Kur dabar stovi gelžbetonio gamyklos pastatai, buvo garvežių remonto depas ir toks maniežas jiems apsisukti. Esu ten vaikščiojęs“, – pasakojo vilkaviškietis.
Žmogus sakė, jog tada, kai jis gyveno Kybartuose, rūsiuose dar būdavo šviesu. Po to, kai užmūrijo įėjimą, ten pradėjo kauptis vanduo. Anksčiau rūsiai buvo sausutėliai, nes vadinamosios smalinės link, po geležinkelio bėgiais, ėjo drenažo sistema. Vėliau ji, matyt, buvo pažeista.
Vilkaviškietis sakė atsimenantis, kad visas rūsio „padas“ buvo išklotas raudonomis Kybartų plytinės plytomis, tad sužeisti rusų kareiviai vandenyje tikrai negulėjo. Rūsio skliautai, pasak žmogaus, buvo sumūryti be cemento, tik su kalkėmis.
„Kad rūsiais Kybartai buvo sujungti su Vokietija (žmogus turėjo galvoje dabartinę Kaliningrado sritį), aš netikiu. Čia tik legenda. Juk rusai su vokiečiais nesutiko, o ir reikalo nebuvo ten eiti“, – keliamą hipotezę paneigė buvęs kybartietis.
Parašykite komentarą
Tik prisijungę vartotojai gali komentuoti.