Greitosios pagalbos medikai kiaurą parą dirba „be miego teisės“

Eglė KVIESULAITIENĖ

Greitosios pagalbos medikų kol kas nepalietė viską „karpanti“ sveikatos apsaugos reforma. Skubią pagalbą, nuo kurios dažniausiai priklauso žmogaus gyvybė, teikiantys medikai nuolat girdi, kad jų paslaugų nebereikės. Tačiau tokių naujovių jie tikisi nesulaukti.

Ilsėtis negali

Greitoji medicinos pagalba – viena iš nedaugelio tarnybų, kurių darbuotojų darbo sutartyse įrašytas sakinys: „24 darbo valandos be miego teisės“. Būtent tiek trunka viena budėjimo pamaina. Eidamas į darbą medikas niekada negali numatyti, kiek žinių, atsakomybės, dvasinių pastangų ir fizinių jėgų pareikalaus vienintelė darbo diena. Labai svarbu, kad greta dirbtų atsakingas, kvalifikuotas ir visuomet pasirengęs padėti kolega.

Vilkaviškio greitosios medicinos pagalbos tarnyboje nuolat dirba trys ekipažai (atostogų metu – du), dar vienas budi Kybartuose. Tiek jų priklauso pagal normas, nustatytas atsižvelgiant į gyventojų skaičių mūsų rajone. Medikų terminais ekipažas vadinamas „postu“, kurį sudaro felčeris, vairuotojas ir automobilis. Nuolatinių postų nėra – kaskart felčeris gali dirbti su kitu vairuotoju. Drauge su postuose dirbančiais kolegomis visą parą prie telefono budi dispečeris, kurio darbo instrukcijoje numatyta, kad jis iš darbo vietos neturi teisės pasitraukti nė minutei. Nuo dispečerio profesionalumo labai priklauso greitosios pagalbos tarnybos darbo efektyvumas. Vilkaviškio greitosios pagalbos tarnyboje dispečerio pareigas paeiliui atlieka visos felčerės. Tai padeda geriau suvokti darbo specifiką, įvertinti situaciją.

Informacija padeda

Greitosios medicinos pagalbos tarnybai vadovaujanti Natalija Anisimavičienė, kuriai dažnai tenka sėsti ir į dispečerio vietą, pasakojo, jog žmonės dažnai nesupranta, kodėl telefonu atsiliepęs dispečeris tiek daug klausinėja, užuot skubėjęs siųsti pagalbą. Tačiau dispečeris privalo išsiaiškinti situaciją, kad galėtų ją tinkamai įvertinti ir informuoti medikus, kokiai pagalbai pasirengti.

Pavyzdžiui, jei ligonis tokios būklės, kad jį reikės gabenti neštuvais, o iš savųjų pagelbėti nėra kam, dažnai į pagalbą kviečiamas kito posto medikas ar vairuotojas. Jei kelyje įvyko avarija ir yra keli sužaloti žmonės, dispečeris turi išsiųsti kelis greitosios pagalbos postus, galbūt net kreiptis pagalbos į aplinkinių rajonų tarnybas, ugniagesius gelbėtojus.

– Pasitaiko atvejų, jog susijaudinęs žmogus nurodo ne tokį adresą arba nesugeba nupasakoti, kaip atvykti. Tad visuomet prašome palikti kontaktinį telefoną, kad galėtume pakeliui susiskambinti, – aiškino N. Anisimavičienė. – Telefonu surinkta pirminė informacija – labai reikalinga. Žmonėms norime priminti, jog jie, kviesdami pagalbą, visuomet privalo prisistatyti ir nurodyti savo telefono numerį.

Dažnai telefonu iškvietimą priėmusi medikė perskambina norėdama dar ką nors pasitikslinti arba kai įtaria, kad iškvietimas gali būti melagingas. Apmaudžiausia būna tuomet, kai išskubėjusieji į pagalbą supranta, jog buvo iškviesti norėjusių papramogauti chuliganų. Kiekvienas išvažiavimas ne tik kainuoja nemažai pinigų, medikų nervų, bet ir gaišina laiką. Ypač tuomet, kai tuo pačiu metu pagalbos prireikia ištikus tikrai nelaimei.

Ne taksi paslaugoms

Gan dažnai ligoniai tiesiog piktnaudžiauja ir greitąją pagalbą kviečia tuomet, kai visai nebūtina. Tokius ligonius dispečerė konsultuoja telefonu.

– Turime tokių ligonių, kurie greitąją pagalbą kviečiasi nuolat. Mes jau mintinai žinome jų ligas ir netgi vietą, kur laiko vaistus, – pasakojo N. Anisimavičienė. – Būna atvejų, kai tiesiog pasakome, iš kurio stalčiuko turi išsiimti tabletę ir išgerti. Tokios pagalbos visiškai pakanka.

Pasitaiko ir tokių, kurie greitąją pagalbą kviečia lyg taksi, kad juos nuvežtų pas gydytoją išsirašyti vaistų ar pasikonsultuoti. Medikėms netgi teko kartą atsitiktinai nugirsti pokalbį, kai apyjaunė moteris draugei pasakojo nespėjusi į autobusą, tai suvaidinusi ligą ir išsikvietusi greitąją pagalbą. Žmonėms dažnai atrodo, jog mokėdami mokesčius jie turi teisę kada panorėję kviesti greitąją pagalbą ir ši privalo važiuoti.

Greitosios pagalbos medikai turi savo metodiką, kaip atskirti ligonius, kuriems būtina skubi pagalba. Jei pacientas telefonu vardija visus ligos simptomus, kurie surašyti medicininėje literatūroje, iškart aišku, kad žmogus simuliuoja arba ligą „įsikalbėjo“. Kur kas pavojingiau, kai ligonis pats neįvertina situacijos rimtumo ir prašo patarti, kaip gydytis, nes gal ko užvalgęs ar sunegalavęs dėl kitos „nerimtos“ priežasties. Paprastai pas tokius ligonius reikia skubėti.

Nepasiduoda emocijoms

Prie telefono budintiems dispečeriams dažnai tenka sulaukti ir girtų kompanijų ar kvailai pramogaujančių paauglių skambučių. Medikai išgirsta užgaulių replikų, žeminančių žodžių, keiksmų, kurie trukdo dirbti. Dispečerės telefono „atmintyje“ visuomet lieka skambinusiojo numeris, o pokalbiai yra įrašinėjami, todėl kreipusis į teisėsaugos institucijas nesunku nustatyti kaltininką. Keletą kartų jau kreiptasi į policiją – kaltininkai buvo surasti ir nubausti.

Pasakodama apie sunkų, daug nervinės įtampos reikalaujantį greitosios pagalbos medikų darbą, N. Anisimavičienė aiškino, kad felčeriai ir paramedikai stengiasi nepasiduoti emocijoms. Jie privalo dirbti blaiviu protu: skubėti užtikrinti gyvybines funkcijas, kuo greičiau suteikti pagalbą, nes pirmosios minutės – pačios svarbiausios. Dažnai tik sugrįžę iš nelaimės vietos medikai atsipalaiduoja ir tuomet suvokia, kokio masto nelaimę matė.

– Jei pasiduotume emocijoms, negalėtume dirbti, – kalbėjo N. Anisimavičienė. – Kai į avarijos vietą atskubėjęs medikas tarp sumaitotų kūnų stengiasi užčiuopti gyvybę, protu tai suvokti sunku. Mūsų sąmonė tuo metu diktuoja veiksmus, kurių reikia imtis. Jausmai tuomet lieka nuošalyje.

Natūralus procesas

Jausmai dažnai užvaldo tuomet, kai iš gyvenimo išeina jaunas žmogus, vaikas, o už gyvybę tik ką kovojęs felčeris supranta, kad pastangos bevaisės ir jis niekuo nebegali padėti.

Kitokie jausmai apima tuomet, kai į isteriją puolę artimieji prašo gaivinti iš gyvenimo besitraukiantį šimtametį senuką, reikalauja vežti į ligoninę. Mirtis – natūralus procesas ir su tuo reikia susitaikyti ne tik pagalbą teikiantiems medikams, bet ir mirštančiojo artimiesiems. Greitosios pagalbos medikai niekada nevartoja termino „miršta“. Ir sau, ir ligonio artimiesiems jie kartoja, kad žmogus „išeina“. Ir prašo artimųjų tai suprasti – leisti žmogui garbingai išeiti, paskutines gyvenimo minutes praleisti savo namuose, savo lovoje ir nedrumsti natūralaus proceso. Tokios aplinkybės, tam tikrais atvejais leidžiančios neteikti pagalbos, numatytos netgi įstatyme.

Tikisi nesulaukti

Kol kas greitosios pagalbos tarnybai skiriama pakankamai lėšų: netrūksta nei įrangos, nei degalų, felčerių lagaminuose apsčiai medikamentų. Felčerės sugeba ne tik teikti skubią pagalbą, bet ir diagnozuoti, gydyti, konsultuoti. Tačiau ateityje ši tarnyba turėtų tapti tik skubią pagalbą teikiančia gelbėjimo tarnyba. Neseniai vykusiame Europos Sąjungos lėšomis organizuotame seminare felčeriai sužinojo, kad netolimoje ateityje jų paslaugų gali nebereikėti. Skubios pagalbos poste pakaks specialisto, kurio funkcijos bus labai siauros: užtikrinti kvėpavimą, prijungti deguonį, nukraujavusiam pacientui daryti lašelinę infuziją, kaulų traumas patyrusį ligonį imobilizuoti, palaikyti širdies ir gyvybines funkcijas. Kita pagalba ligoniui bus suteikta atgabenus į ligoninę.

Visokeriopą pagalbą įpratusios teikti felčerės sunkiai įsivaizduoja tokius darbo metodus ir tikisi, kad tai bus įgyvendinta tolimoje ateityje ir jų kartos medikės tokių reformų nebesulauks.

„Bitės“ tinkle – 033,

„Tele 2“ tinkle – 033,

„Omnitel“ tinkle – 103,

„Teo“ – 03, (8 342) 51 031.

Kybartų tarnyba: (8 342) 30 203, 8 682 15 837.

Bendrasis pagabos telefonas – 112.