Kaip viešą tiltelį paversti privačia prieplauka

Eglė MIČIULIENĖ

Pačioje Vilkaviškio pašonėje turime Paežerių ežerą. Regis, tik džiaugtis reikia, ne kiekvienas rajonas tuo gali pasigirti.

Tačiau ežero prieigos tapo ne vieno konflikto vieta: tai kažkas kažką nuo pakrantės nuvijo, tai žvejoti uždraudė, tai neleido prieiti iki vandens.

Pasižvalgėme po paežeres kartu su Statybos valstybinės priežiūros skyriaus vyr. specialistu Saulyčiu Kurtinaičiu, Aplinkos apsaugos departamento Vilkaviškio rajono vedėju Vitu Baku ir Savivaldybės vyriausiuoju specialistu ekologu Dariumi Bunikiu, pas kuriuos dažniausiai suplaukia rajono gyventojų skundai dėl aplinkosaugos ir statybos pažeidimų.

Negalima užtverti
apsauginės juostos

Pirmiausiai reikėtų priminti, jog prie visų valstybinių vandens telkinių nustatomos pakrantės apsaugos juostos (dažniausiai 5–25 m pločio – priklausomai nuo vandens telkinio ploto, apsaugos režimo, šlaitų nuolydžio, atstumo nuo miesto ar miestelio). Šiose juostose žemės savininkams draudžiama tverti tvoras, statyti pastatus, užsiimti ūkine veikla ir kt. Be to, žemės savininkai privalo užtikrinti gyventojams teisę prieiti prie vandens telkinių pakrantės apsaugos juostomis.

Galima iš karto pasakyti, kad vaikščiodami paežere iki pat ežero nutiestų tvorų neradome. Norint apeiti ežerą per vandenį bristi reikia tik vienoje vietoje, ties sodų bendrijomis „Dobilas“ ir „Eglė“. Tačiau, pasak aplinkosaugininkų, tai – ne sklypų savininkų kaltė: ne jie su tvoromis priartėjo per arti ežero, o pats ežeras – prie sklypų, kai dirbtinai buvo pakeltas vandens lygis.

Kitose vietose prieigos prie ežero užtvertos nebuvo. Tačiau tai nereiškia, jog dėl to nekyla konfliktų.

Šios vasaros pabaigoje pro aptvertą sodų bendrijos teritoriją iki ežero prieiti norėjęs pagyvenęs vilkaviškietis buvo apstumdytas vieno sklypo savininko. Širdies ligą turintis tėvukas po nemalonaus incidento net atsigulė į ligoninę. Iš pradžių šio žmogaus vaikai negražų įvykį norėjo paviešinti spaudoje, bet kelti skandalą atsisakė pats vyriškis dėl savo paties ramybės.

Kaip paaiškino S. Kurtinaitis, šalia ežero esančius sklypus, net ir visą sodų bendriją, jei joje nenumatytas kelio servitutas, savininkai gali apsitverti. Svarbu, kad tvora nekirstų vandens apsauginės juostos ir būtų paliktas apėjimas aplink ežerą. Tad norint prieiti iki pakrantės gali tekti didelį ratą sukti apie tvoras.

Iš visuomeninio – į privatų

Einant pakrante žvilgsnius traukė ne tvoros, o vienas netoli kito boluojantys užrašai: „Prieplauka. Maudytis draudžiama“, „Privati prieplauka. Maudytis ir žvejoti draudžiama“ ir pan.

Po tokiais draudimais kabojo Valstybinės vidaus vandenų laivybos inspekcijos skirtingiems savininkams išduoti nekomercinės mažųjų, pramoginių ir sportinių laivų prieplaukos registravimo pažymėjimai.

Nė vienas iš paežerėje buvusių Aplinkos ministerijai pavaldžių institucijų atstovų negalėjo paaiškinti, kokiu pagrindu paežerėje sustatyti tokie ženklai.

Pasak D. Bunikio, Savivaldybės bendrajame plane yra numatyta tik viena valstybinė valčių nuleidimo vieta. Jokių kitokių prieplaukų prie Paežerių ežero nėra – yra tik visuomeninės paskirties tilteliai arba lieptai.

Statybos specialistas S. Kurtinaitis teigė tą patį: Marijampolės apskrities viršininko administracija žmonėms davusi leidimus pastatyti tiltelius, skirtus visuomenės reikmėms.

Tačiau atsitiko panašiai kaip lietuvių liaudies dainoje: stačiau tiltą, stačiau lieptą, o išdygo… prieplauka. Nekomercinė ir, savininkų nurodymu, „privati“.

Kiekvienas tiltelis –
prieplauka

Su klausimu, kaip visuomenės reikmėms skirtas statinys tampa privačia prieplauka, kreipėmės į Valstybinės vidaus vandenų laivybos inspekcijos Marijampolės regiono vyriausiąjį valstybinį inspektorių Algimantą Džermeiką.

Specialistas teigė, jog Paežerių ežero pakrantėse yra daugybė nekomercinių prieplaukų. Jas įregistravę savininkai moka valstybei mokestį.

A. Džermeika paaiškino visą procedūrą, kaip žmogus turi elgtis, norėdamas pasistatyti tiltelį arba prieplauką (tai, pasak inspektoriaus – vienas ir tas pats).

– Aš niekam nieko negaliu leisti ar neleisti statyti, aš tik kontroliuoju, kad tie statiniai būtų užregistruoti.

Pirmiausia žmogus privalo turėti žemės prie pat ežero. Jei žemė nesiriboja su vandeniu, tuomet reikia gauti to asmens, kurio sklypas prieina prie ežero, raštišką sutikimą. Tuomet pasirašoma sutartis su apskrities viršininku, o su šiuo dokumentu žmogus kreipiasi į architektą. Susitvarkęs visus statybų dokumentus pilietis užpildo prašymą Valstybinei vidaus vandenų laivybos inspekcijai, užsiregistruoja lieptuką ir gauna nekomercinės prieplaukos registravimo pažymėjimą, – dėstė A. Džermeika.

Taigi inspektoriui šis klausimas atrodė visiškai suprantamas: jei tiltuko parametrai (ilgis, plotis ir pan.) atitinka reikalavimus, Valstybinė vidaus vandenų laivybos inspekcija jį gali užregistruoti kaip prieplauką be jokių kitų institucijų palaiminimo.

Naudotis gali visi

Visiškai kitaip į šį reikalą pažiūrėjo Vilkaviškio rajono savivaldybės Architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėja Rūta Kiaulakienė.

– Kokiam statiniui išduotas leidimas, toks ir gali būti įteisintas. Negalima tiltelio įteisinti kaip prieplaukos, nes tai – visai skirtingos paskirties objektai. Tai yra nesudėtingi antros grupės statiniai, bet jiems reikia projekto, sutarties su apskrities viršininko administracija, statybos leidimo. Mūsų skyriuje nėra gauta nė vieno prašymo prieplaukai statyti ir neišduota tam nė vieno leidimo. Leidimus esame išdavę tik tilteliams ar liepteliams statyti. Jei žmogus nori statyti prieplauką, jis privalo kreiptis į apskritį. Jeigu iš ten gaus tokią sutartį, tuomet turi kreiptis į mus, – paaiškino vedėja.

R. Kiaulakienė priminė, jog pasirašydami sutartį su apskrities administracija dėl leidimo naudoti valstybinio vandens telkinio dalį nesudėtingo statinio statybai savininkai įsipareigoja leisti tilteliu naudotis tretiesiems asmenims. Paprasčiau kalbant, tiltelio statytojas pasižada, kad tilteliu, kaip ir visa pakrantės apsaugos juosta, gali naudotis bet kas.

Pastarąjį faktą pripažino ir A. Džermeika. Jis neslėpė pats sulaukiantis skundų iš žvejų, kuriuos nuo „savo“ pakrančių vaiko prieplaukomis virtusių tiltelių savininkai, tačiau nustebo pamatęs nuotrauką su maudytis ir žvejoti draudžiančiais užrašais.

„Logiškai galvojant, kai nuleidžiama motorinė valtis, maudytis nėra saugu. Bet drausti maudytis ar žvejoti negalima“, – teigė A. Džermeika.

Tačiau kai kurie iš minėtų užrašų kabo jau ne pirmi metai, tad jei prieplaukų savininkai savivaliauja grasindami pakrantėse besilankantiems žmonėms, šį faktą inspektorius turėjo pastebėti. Juk, kaip rašoma „Nekomercinių mažųjų pramoginių ir sportinių laivų prieplaukų steigimo ir registravimo taisyklėse“, nekomercinių prieplaukų apžiūra yra privaloma kasmet.

Jaučiasi nepageidaujami

Suprantama, kad žmonės, kurių sodai yra arti vandens, nori susitvarkyti pakrantes. Vienas iki pat paežerės nupjauna veją, kitas pasistato suoliuką ar net skulptūrą. O kas norės, kad į išpuoselėtą (nesvarbu, kad „valdišką“) teritoriją žengtų svetimi žmonės ir dar šiukšlintų?

Į ežerą nutiestas tiltelis žmonių neatbaido, priešingai – dar ir traukia. O štai užrašas „Privati teritorija. Žvejoti ir maudytis draudžiama“, iš akmenų apsauginėje pakrantės juostoje sumūryta tvorelė, per keliuką permesta metalinė grandinė – tokie ženklai labai aiškiai parodo, kad joks pašalietis čia nepageidaujamas.

Tuo tarpu kiti žmonės piktinasi: „Turime sodą prie Vilkaviškio ežero (nuo ežero 3-ioje eilėje). Iki šiol turėjome priėjimą – nelabai prabangų, bet pakankamai gerą. Žmonės, įsigiję sodus pirmoje eilėje, juos gerokai modernizavo. Patys siūlėme savo paramą, tačiau likome neišgirsti. Praeitais metais ir iki šiol kaip grybai po lietaus atsiranda stulpai su užrašais, kad tai privačios prieplaukos ir jomis naudotis draudžiama. Nors prieš keletą metų tie patys žmonės Savivaldybės Taryboje sakė, kad visa tai daro bendram labui. Kiek pamenu, tai ir buvo patvirtinta. Patenkame į keblią situaciją, kai nuėję su vaikais į paežerę pasijuntame, švelniai tariant, nepageidaujami“, – rašo vienos sodų bendrijos nariai.

Ieško, kur gražiau

Tiltelių, sutvarkytų pakrančių savininkai dažnai meta priekaištą, kad žmonės veržiasi į tas vietas, kurios yra prižiūrimos. Niekas nenori lįsti į krūmų, nendrių prižėlusias pakrantes.

Mažiau nesusipratimų paežerėse kiltų, jei „valdiškoms“ ežero pakrantėms daugiau dėmesio parodytų pati Savivaldybė.

Taip, žinome, kad dabar – sunki ekonominė situacija. Bet ežero pakrantės „išdygo“ ne šiandien. Jau senokai žmonės diskutuoja, kodėl, tarkime, vilkaviškietis entuziastas Algis Žiemys šalia jam priklausančios „Kapčiaus“ kavinės esančiai ežero pakrantei vienas sugeba skirti daugiau dėmesio, nei valdžia – vieninteliam oficialiam miesto pliažui. Ir nereikia galvoti, kad poilsiautojų gausa verslininkui neša didelį pelną. Anaiptol. Tačiau būriais išsimaudyti atlekiančių vaikų, dviračiais atminančių poilsiautojų A. Žiemys nevaiko, o priešingai – tvarkosi ir rūpinasi, kad būtų smagu visiems.

Galima būtų paimti pavyzdį kad ir iš lenkų.

Netolimi mūsų kaimynai, Olecko miesto (Lenkija) savivaldybė, dalyvavo Europos Sąjungos projekte ir už gautus pinigus aplink visą ežerą nutiesė taką. Su vakare šviečiančiais žibintais, suoleliais ir aplink gražiai pjaunama veja.

Ir tai – ne nauja mintis. Graži tako aplink ežerą idėja kažkada sklandė ir mūsų rajono valdininkų lūpose. Dar tais laikais, kai buvo planuota mūsų mieste pastatyti geoterminių vandenų gydyklą. Tuomet kalbėta, kad sutvarkius Paežerių ežero pakrantę, nutiesus aplink taką juo vaikščioti ir džiaugtis galėtų ne tik vilkaviškiečiai, bet ir pasigydyti atvyksiantys svečiai.

Žiūrint į varganą Vilkaviškio pliažą, kuriame nėra net baltesnio smėlio lopinėlio ar bent poros medinių sūpynių vaikams (o šitokius vaizdus tikrai galime pamatyti kitų Lietuvos miestų paežerėse ir net paupiuose), tokia tako aplink ežerą vizija šiuo metu atrodo kaip beviltiška utopija. O tikėtis, kad visi šalia kranto plotus turintys savininkai elgsis taip pat, kaip A. Žiemys, t. y. tvarkys teritoriją tam, kad būtų gražu visiems, – tai jau daugiau negu utopija.

Tačiau galima tikėtis bent jau to, kad pareigūnai ras būdų, kaip „įkalbėti“ savininkus nusiimti nuo stulpų savavališkai užkabintas lenteles su griežtais draudimais žvejoti, maudytis ar kitaip naudotis visiems priklausančia ežero pakrante. Kitaip tariant, elgtis taip, kaip jie pasižadėjo prašydami leisti statyti tiltelius, o ne privačias nekomercines prieplaukas.