Eglė KVIESULAITIENĖ
Jau kelias savaites besitęsiant pedofilijos skandalui šalies teisėsaugininkai, ypač prokurorai, dirba tarsi po padidinamuoju stiklu. Peržiūrima ne tik dabartinės, į viešumą iškilusios, pedofilijos bylos eiga, bet ir ankstesnės, kurių tyrimai buvo nutraukti.
Ar padidėjusį dėmesį savo darbui jaučia ir mūsų rajono apylinkės prokuratūra ir kiek mūsų rajone buvę pedofilijos atvejų, kalbėjomės su rajono vyriausiuoju prokuroru Kęstučiu JASAIČIU.
– Ar per tą laiką, kai vadovaujate Vilkaviškio apylinkės prokuratūrai, teko tirti su pedofilija susijusių bylų ir kiek?
– Į šį klausimą vienareikšmiškai atsakyti negalėčiau vien dėl to, kad Baudžiamajame kodekse žodžio „pedofilija“ nėra. Nors šis žodis pastarosiomis dienomis žiniasklaidoje kartojamas kasdien po keliasdešimt kartų, vis dėlto retas žino tikslią jo prasmę. Kiek tenka bendrauti su žmonėmis, skaityti atsiliepimus, susidariau įspūdį, jog egzistuoja toks pedofilijos šablonas: storas solidus dėdė seksualiai išnaudoja ketverių penkerių metų vaiką. Daugelis eilinių žmonių įsivaizduoja, kad Baudžiamajame kodekse konkrečiai numatoma, kokia bausmė skiriama už nusikaltimą – pedofiliją. Tačiau taip nėra. Pedofilija mokslinėje literatūroje apibrėžiama kaip lytinis nukrypimas, pasireiškiantis lytiniu potraukiu vaikams. Reikėtų suprasti, jog tai – psichikos liga. Tad jeigu žmogus ir turi šį nukrypimą – lytinį potraukį vaikams, bet nukrypimas aktyviai nepasireiškia, nusikaltimo pedofilas neįvykdo. Įstatymas bausmę numato ne už pačią pedofiliją, bet už lytinius nusikaltimus: seksualinį prievartavimą, tvirkinimą, žaginimą, kt.
Kitas klausimas – kas yra vaikai? Pagal įstatymą už sunkius nusikaltimus, tarp jų – ir seksualinius, mūsų šalyje atsakomybė numatyta nuo 14 metų. Taigi jaunesnį draugą seksualiai išnaudojusiam paaugliui numatoma baudžiamoji atsakomybė. Taip pat būtų, jei keturiolikmetis tenkintų aistrą su trylikamete… Natūraliai kyla klausimas, nuo kelerių metų ir kam galima kabinti tą negarbingą pedofilo etiketę.
Visai neseniai baigėme tirti bylą ir Kauno apygardos teismas keturiolikmetį mūsų rajono gyventoją nuteisė už tai, kad jis prievartavo devynmetį draugą. Prieš savaitę pradėtas ikiteisminis tyrimas įtarus, kad keturiolikmetis brolis prievartavo ketverių sesutę. Įstatymas tokius veiksmus traktuoja kaip sunkius nusikaltimus, bet visuomenė, ko gero, to pedofilija nelaikytų…
Apskritai kalbant, seksualiniai nusikaltimai kiekvienos šalies kultūroje vertinami nevienodai. Mūsų įstatymai numato labai griežtą atsakomybę. Už pilnamečio asmens išžaginimą – iki 7 metų laisvės atėmimo, nepilnamečio – iki 10 metų, mažamečio – iki 15 metų. Panašias bausmes įstatymas numato ir už seksualinį prievartavimą. Maksimali bausmė, skiriama už mažamečio prievartavimą, – iki 13 metų. Tvirkinimas vertinamas daug švelniau: didžiausia bausmė – 2 metai nelaisvės.
– Bet ar buvę mūsų rajone tokių pedofilijos atvejų, kaip juos traktuoja visuomenė: kai suaugęs žmogus lytinę aistrą tenkina su mažamečiu vaiku?
– Pernai esame turėję vieną tokį ikiteisminį tyrimą, ankstesniais metais – irgi po vieną kitą, tačiau dažniausiai tokios bylos teismo nepasiekia. Drįsčiau įtarti, kad į viešumą iškyla tik labai mažas procentas tokių atvejų. Dažniausiai įtariamasis būna artimas giminaitis: tėvas, patėvis, dėdė, brolis, o teisėsaugininkai informaciją apie galimą nusikaltimą gauna iš pašalinių – kaimynų, pedagogų, socialinių darbuotojų, vaikų teisių apsauga besirūpinančių pareigūnų. Paprastai tokie pranešimai mums ar policijai remiasi tik nuogirdomis. Kai pradedame ikiteisminį tyrimą, iškart susiduriame su problemomis. Mūsų šalies įstatymai leidžia atsisakyti teikti parodymus apie artimo giminaičio nusikalstamą veiklą. Jeigu saviškiai nesuinteresuoti, kad nusikaltimas būtų atskleistas, jokių svertų išgauti informaciją teisėsaugininkai neturi. Kai nėra nei liudininkų, nei įrodymų, tyrimą tenka nutraukti.
– Bet juk tokiu atveju svarbiausi – nukentėjusiojo parodymai?
– Nukentėjusiojo parodymai labai svarbūs. Bet paprastai apklausti mažamečio negali nei tyrėjas, nei prokuroras – reikia specialių procedūrų. Mažą vaiką apklausti gali tik specialistai tam tikslui specialiai sukurtoje aplinkoje, tad mažamečius vežame į Vaiko raidos centrą Vilniuje. Vaikas ten turi apsigyventi, priprasti prie aplinkos, susidraugauti su specialistais, kad jiems atskleistų subtilaus įvykio aplinkybes. Be to, raidos cente jis apgyvendinamas su vienu iš tėvų. Jei tėvai nesuinteresuoti atskleisti nusikaltimo ir nesutinka leisti vaiko, teisėsaugininkai bejėgiai juos priversti. Tada nusikaltimo išaiškinamumo galimybės labai sumažėja. Tokių atvejų savo praktikoje turėjome ne vieną.
Šeimų santykių reguliavimas teisinėmis normomis yra labai sudėtingas. Tik iš šalies taip atrodo, kad policija ar prokuratūra nieko sąmoningai nedaro, neišaiškina nusikaltimo, nors kaime sklinda kalbos. Bet kalbos apie svetimą šeimą ir lieka tik kalbomis. Tokie nusikaltimai į viešumą iškyla nebent tuomet, kai šeima skiriasi. Tada jau išpasakojami visi buvusio sutuoktinio ar sugyventinio „griekai“.
– Ar mūsų rajono gyventojai niekada negrasino prokurorams dėl vilkinamų bylų ar neatskleistų nusikaltimų?
– Turime keletą nuolatinių „klientų“, kuriuos pažįsta daugelio institucijų darbuotojai. Šie žmonės nuolat rašo skundus į generalinę prokuratūrą, šmeižia, įžeidinėja. Jei pats nedirbčiau prokuratūroje, ko gero, kreipčiausi į teisėsaugos institucijas dėl šmeižto. Bet numanydamas šių žmonių sveikatos būklę tiesiog stengiuosi atlaidžiai bendrauti ir išsamiai atsakyti į jų skundus. Tik dažnai į juos atsakyti dalykiškai – labai sunku. Pavyzdžiui, ką gali atsakyti prokuroras į skundą, kai reikalaujama ištirti Jono Basanavičiaus mirties aplinkybes, kurios neva buvusios suklastotos.
Niekada nesu girdėjęs, kad mūsų prokurorams kas nors būtų tiesiogiai grasinęs susidoroti. Tačiau kai laiške parašoma, jog „privalot ištirti, arba aš pats tai ištirsiu“, tokią frazę galima suprasti kaip nori. Ypač po paskutiniųjų šalies įvykių…
Parašykite komentarą
Tik prisijungę vartotojai gali komentuoti.