Ginčą dėl kybartiečių gyvatukų patikėta spręsti chemikams

Eglė KVIESULAITIENĖ

Kybartų daugiabučiuose nešylančių gyvatukų klausimas, regis, pajudėjo iš mirties taško. Nepriklausomi ekspertai patarė naudojant chemikalus išskaidyti vandenyje besikaupiančias dujas. Tačiau toks sprendimo būdas gali atsiliepti visiems rajono gyventojams.

Vieni nuo kitų

Apie tai, kad kai kurių Kybartų daugiabučių gyventojai jau kelerius metus moka už šaltus arba tik retkarčiais sušylančius gyvatukus, „Santakoje“ rašėme daug kartų. Šią problemą dešimtis kartų nagrinėjo ir rajono Savivaldybės vadovai, ir gražiuoju, ir piktuoju prašę šilumos bei vandens tiekėjų bendromis jėgomis padėti gyventojams. Tačiau UAB „Litesko“ įsitikinusi, kad dėl gyvatukų problemos kalti ne jie, o UAB „Vilkaviškio vandenys“. Mat prieš kelerius metus įdiegti vandenvietės įrenginiai tiekia per daug deguonies prisotintą vandenį, o susidarę oro kamščiai trukdo karšto vandens cirkuliacijai.

UAB „Vilkaviškio vandenys“ visiškai nesutinka su argumentu, jog dėl gyvatukų problemos gali būti kaltas vanduo. Anot jų, naujos vandenvietės atidarymas ir prasidėjusios gyvatukų problemos – tik sutapimas. Anksčiau ši problema neišryškėjo vien dėl to, kad buvo mažesni mokesčiai ir kybartiečiai neskaičiavo, nei kiek nuleidžia vandens, kol sulaukia šilto, nei kiek dienų nešyla gyvatukas.

Supjudė bendroves

Vis dėlto problemą abi bendrovės bandė spręsti įvairiais būdais ir eksperimentais: viršutiniuose namų aukštuose įmontavo automatinius nuorinimo įtaisus, tiesino prieš kelias dešimtis metų butuose išvedžiotus vamzdynus, ieškojo savavališkai gyvatukus pasikeitusių ar po grindimis vamzdynus išvedžiojusių ir taip sistemas išbalansavusių gyventojų, vandenį tiekė per bokštą ir jį „apeidami“. Tačiau visi sprendimai pasirodė mažai efektyvūs: žmonės nuolat skundais atakavo šilumos tiekėjus, seniūniją bei Savivaldybę.

Ne paslaptis, jog tarp UAB „Litesko“ ir UAB „Vilkaviškio vandenys“ vadovų dėl neišsprendžiamos problemos įsiplieskė „šaltasis“ karas: abeji įrodinėjo savą tiesą, ieškojo svetimų klaidų. Už problemos sprendimą atsakingu paskirtas mero patarėjas Algimantas Mackevičius pats ne kartą lipo į vandens bokštą, stebėjo atsukamas ir užsukamas sklendes, senų detalių keitimą naujomis, kol nebeliko nieko kito, tik iškviesti nepriklausomus ekspertus. Paėmę vandens mėginius, šie atliko išsamius tyrimus ir praėjusią savaitę pateikė ataskaitą rajono Savivaldybės vadovams bei abiem suinteresuotoms pusėms.

Vanduo – kaip ir kitur

Į susitikimą buvo pakviesti ne tik UAB „Litesko“ ir UAB „Vilkaviškio vandenys“ atstovai, bet ir vandens tyrimus atlikę specialistai: Vilniaus Gedimino technikos universiteto Chemijos ir bioinžinerijos katedros docentas, chemijos mokslų daktaras Juozas Jankauskas, UAB „Vilniaus energija“ chemijos tarnybos viršininkas Pranas Kentra, Kybartų vandenvietės rekonstrukcijos projekto vadovas docentas Mindaugas Remeika.

Už vandenvietės projektą atsakingas M. Remeika stebėjosi, kad dėl šilumos ūkio problemų mūsų rajone kaltinami vandens tiekėjai. Anot jo, Kybartų vandenvietę eksploatuojanti bendrovė „Vilkaviškio vandenys“ laikosi to, kas buvo numatyta projekte, tiekiamas vanduo atitinka šalies higienos normų reikalavimus, panašios sudėties vanduo tiekiamas visoje Lietuvoje, tačiau ši problema kažkodėl egzistuoja tik Kybartuose. Jis aiškino, kad Kybartų vandens geležingumo problema išspręsta šį prisotinant deguonimi, tačiau šių dujų perteklius po to pašalinamas per deaeracijos įrenginius.

Kaltino deguonį

Kaip tik būtent deguonies perteklių dėl savo problemų kaltino UAB „Litesko“ ir jos pusei atstovavęs ekspertas P. Kentra. Šilumos tiekėjai įsitikinę, kad projektuotojai rūpinosi tik viena problema – vandens nugeležinimu ir visai nesigilino į tai, kokias problemas šilumos tiekėjams sukels toks deguonies prisotintas vanduo.

UAB „Litesko“ Marijampolės ir Vilkaviškio skyriams vadovaujantis Juozas Bartaškevičius aiškino, jog ne tik vanduo, bet ir šildymo sistemos panašios visuose rajonuose. Todėl problemos reikia ieškoti ne šilumos ūkyje, o vandens sudėtyje. Ruošiant karštą vandenį, jį kaitinant, išsiskiria dar daugiau deguonies ir azoto junginių. Pastarosios dujos ir sudaro kamščius vamzdynuose. J. Bartaškevičius įsitikinęs, kad šilumos tiekėjai šioje situacijoje padarė viską, ką tik galėjo.

Chemijos mokslų daktaras J. Jankauskas nuodugniais tyrimais ir ekrane akivaizdžiai išdėstytais rezultatais paneigė, jog toks deguonies kiekis, koks yra kybartiečiams tiekiamame vandenyje, galėtų kelti minėtas problemas. Chemikas mano, jog šilumos tiekėjams vis dėlto reikėtų dažniau kontroliuoti, ar jų sumontuoti nuorinimo įtaisai yra kokybiški, ar jie tikrai veikia, o tada ieškoti priežasties vandens kokybėje. Tačiau mokslų daktaras neatmetė galimybės, kad oro kamščius gali sudaryti išsiskiriančios CO2 (angliarūgštės) dujos, kuriomis „pasižymi“ kybartiečių gręžinio vanduo, taip pat – ir azotas. Mat šių dujų kiekiai yra kur kas didesni nei deguonies.

Vyks eksperimentas

Šilumos tiekėjams beliko vienintelė išeitis – bandyti pašalinti angliarūgštę ir įsitikinti, ar dėl kamščių gyvatukuose tikrai kalta vandens sudėtis. „Litesko“ filialų vadovas J. Bartaškevičius pasiryžo iš savo bendrovės lėšų nupirkti eksperimentui reikalingų cheminių reagentų, kad pagaliau būtų įrodyta, jog vis dėlto kalta vandens sudėtis. Laukti liko nedaug: eksperimentas Kybartuose turėtų įvykti po poros savaičių.

Jei pasitvirtintų, kad gyvatukų problemą galima išspręsti naudojant chemines medžiagas, jas tektų pirkti nuolat. Natūraliai kyla klausimas, iš kokių lėšų ir kas jas pirktų? Chemikas J. Jankauskas apytikriai nurodė, kad tokiu būdu „nuorinto“ vandens kaina pakiltų apie 8–10 ct už kubinį metrą. Ko gero, šį skirtumą tektų dengti gyventojams. Tad gyvatukų problema „atsirūgtų“ viso rajono vandens vartotojams arba geranoriškai gelbėti kybartiečius nusiteikusios Savivaldybės biudžetui.

Bet kol kas apie tai kalbėti anksti. Reikia palaukti eksperimento ir galutinai įsitikinti, ar tikrai dėl kybartiečių gyvatukų kalta vaisvandenius sugebanti paskaninti, o šilumos tiekėjams – galvos skausmą sukelti angliarūgštė.