Ką finansuoti geriau: instituciją ar sportuojantį vaiką?

Andrius GRYGELAITIS

Vilkaviškio sporto bendruomenė dalyvavo nuotoliniu būdu vykusioje diskusijoje „Sporto srities finansavimo modelis savivaldybėje: esama Vilkaviškio rajono savivaldybės situacija ir Klaipėdos miesto savivaldybės patirtis“.

Uostamiesčio projektas

Minėtą diskusiją inicijavo asociacija „Startas Vilkaviškio kraštui“. Į ją įsijungė Savivaldybės vadovai, nemaža dalis rajono sporto mokyklos trenerių, nevyriausybinių organizacijų atstovų (NVO), svečių iš kitų šalies miestų. Virtualaus susitikimo metu pristatyta prieš septynerius metus Klaipėdoje pradėta įgyvendinti miesto biudžeto lėšomis finansuojama sportuojančio vaiko krepšelio sistema. Diskutuota, ar toks modelis būtų patrauklus mūsų rajone.

Apie išskirtinį uostamiesčio sportuojančių vaikų finansavimo modelį papasakojo Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Sporto skyriaus vedėja Rasa Rumšienė.

Sportuojančio vaiko krepšeliu siekiama, kad Savivaldybės skiriami pinigai būtų naudojami tikslingai ir „eitų“ paskui vaiką, o ne į tam tikros institucijos biudžetą. Taip pat šiuo projektu norima padidinti sportuojančių vaikų skaičių bei propaguojamų sporto šakų įvairovę, aktyvinti jų plėtrą, sudaryti lygiateises sąlygas NVO konkuruoti su biudžetinėmis įstaigomis.

„Mūsų savivaldybėje dalis sportinių veiklų ir toliau finansuojamos per biudžetines įstaigas. Iki 2014 m. biudžetinėse įstaigose turėjome 27 sporto šakas, o po reformos jų liko vos 14. Stengėmės išsigryninti sporto šakas pagal tam tikrus kriterijus: turimas bazes, sportuojančių vaikų skaičių, pasiekimus ir pan. Kitų sporto šakų mes neatsisakėme, o pasiūlėme jas finansuoti sportuojančio vaiko krepšelio principu. Kai su šiuo projektu startavome 2014 m., juo susidomėjo 17 organizacijų, kurios po savo sparnu priglaudė apie 1 150 vaikų. Šiandien šiomis galimybėmis naudojasi 31 organizacija ir daugiau nei 3 tūkstančiai vaikų“, – sakė R. Rumšienė.

Principas pasiteisino

Organizacijos, besitaikančios į sportuojančio vaiko krepšelį, privalo užtikrinti, kad grupėje būtų ugdoma bent 12 vaikų. Klaipėdoje vaikams skiriamas trijų lygių finansavimas. 18 eurų kas mėnesį organizacijai pervedama už aukštų rezultatų nesiekiantį vaiką. Šešiais eurais daugiau skiriama tiems, kurie dalyvauja respublikinėse ar tarptautinėse varžybose ir nuolat pretenduoja į prizines vietas. 30 eurų mokama už tuos vaikus, kurie jau džiugina savo aukštais rezultatais. Už negalią turintį vaiką kas mėnesį organizacija gauna po 23 eurus. Iš Klaipėdos Savivaldybės biudžeto lėšų sportuojančio vaiko krepšeliui kasmet skiriama po 600 tūkst. eurų.

„Esame užsibrėžę tikslą iki 2030 m. į aktyvias sportines veiklas įtraukti bent pusę turimų moksleivių. Šiuo metu iš maždaug 20 tūkstančių Klaipėdos miesto savivaldybėje gyvenančių mokinių sportuoja apie 7 tūkstančius. Manome, kad sportuojančio vaiko krepšelis padės pasiekti užsibrėžtų tikslų“, – sakė R. Rumšienė.

Jos teigimu, vos pradėjusiems įgyvendinti projektą iniciatyvos rengėjams teko susidurti su gana dideliu pasipriešinimu. Galiausiai po kurio laiko nepatenkintieji pripažino klydę. Šiandien visi vienbalsiai sutinka, kad sportuojančio vaiko krepšelio principas visiškai pasiteisino.

Mūsų rajono situacija

Diskusijoje dalyvavęs Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vyriausiasis specialistas Artūras Žemaitaitis papasakojo apie mūsų rajone sportines veiklas propaguojančių organizacijų finansavimo modelį. Anot jo, Vilkaviškio savivaldybėje nevyriausybinės sporto organizacijos finansuojamos projektinėmis, o sporto mokyklą lankantys vaikai – šios įstaigos biudžeto lėšomis. Mūsų rajono sporto mokykloje šiandien kultivuojamos 8 sporto šakos, ugdomi 426 vaikai. Dalis iš jų yra pasirinkę net kelias sporto šakas.

Daugiausiai vaikų (169) lanko futbolo treniruotes. Nemažai mokinių yra pasirinkę lengvosios atletikos (69), laisvųjų imtynių (57) bei stalo teniso (55) užsiėmimus. Krepšinio treniruotes lanko 44, dviračių sporto ir šachmatų – po 23, o buriavimo – 20 vaikų. Juos sporto mokykloje ugdo 26 treneriai.

Susitikime dalyvavusi Lietuvos vaikų ir jaunimo neformaliojo švietimo asociacijos direktorė Neringa Juškienė akcentavo, kad NVO gali vykdyti neprastesnį ugdymą nei biudžetinės įstaigos. Anot jos, prie vaikų švietimą papildančių programų turi prisidėti visi: tėvai, mokykla bei Savivaldybė.

„Mūsų savivaldybėje yra nemažai NVO, veikiančių sporto srityje. Turime 43 fizinio aktyvumo organizacijas, iš kurių 36 – NVO. Didžioji jų dalis teikia nė kiek neprastesnes paslaugas nei biudžetinės įstaigos.

Kai kam kyla klausimų, ar tėvai nori ir gali mokėti iš savo kišenės už vaikų ugdymą. Iš patirties galiu pasakyti, kad šiuolaikiniai tėvai nori kokybiškų paslaugų, tad nereikia bijoti jiems pasakyti, kad už jas gali tekti susimokėti. NVO, kaip ir biudžetinės įstaigos, taip pat gali daryti nuolaidas vaikams iš sunkiau besiverčiančių šeimų arba apskritai jiems netaikyti jokio mokesčio“, – kalbėjo rajono Tarybos narė ir vienos iš mūsų krašte veikiančių NVO, šokių studijos „Šokantys bateliai“, įkūrėja Vilija Jakubauskė.

Į diskusiją įsijungęs buvęs Seimo narys Kęstutis Smirnovas teigė, kad panašus sportuojančių vaikų finansavimo modelis jau įgyvendinamas ir kai kuriuose kituose šalies miestuose: Šiauliuose, Alytuje ir kt. Anot jo, tai skatina konkurenciją ir padeda aktyvia veikla sudominti didesnį vaikų skaičių.

Tiesioginę vaikų finansavimo naudą pripažino ir rajono meras Algirdas Neiberka. Jis padėkojo organizatoriams už surengtą diskusiją bei pažadėjo pasidomėti galimybėmis panašų į Klaipėdos modelį pritaikyti ir mūsų rajone.

Renginį moderavęs Tarybos narys Žilvinas Gelgota palinkėjo, kad ši diskusija taptų pirmuoju žingsniu link sporto sistemos suvienijimo.

„Mes gerai žinome, kiek turime sportuojančių vaikų sporto mokykloje, tačiau visiškai nėra susistemintų duomenų, kiek apskritai mūsų rajono vaikų užsiiminėja aktyvia fizine veikla, kiek iš jų lanko ir NVO siūlomus užsiėmimus. Su tuo susijusių darbų turime išties nemažai. Privalome dėti visas pastangas, kad suvienytume visą sporto sistemą, kad nevertintume visko atskirais fragmentais“, – diskusiją užbaigė Ž. Gelgota.