Anksčiau laikė ramentus, dabar – boulingo kamuolį

Eglė MIČIULIENĖ

Ką darote, kai jūsų močiutei skauda galvą ir ji prastai jaučiasi? Siūlote prigulti ir ieškote vaistų? Nesąmonė. Pamėginkite nuvežti ją į boulingo klubą!

Kai į Vilkaviškyje esantį „Topolio“ biliardo ir boulingo klubą įėjo ir prie boulingo takelio sustojo trys žaidėjos, buvo nesunku numanyti, jog žais trijų kartų atstovės: dukra, mama ir močiutė.

Žinoma, kitų klube buvusių žmonių akys smalsiai nukrypo į vyriausiąją kompanijos atstovę.

Tačiau moteriškės tai netrikdė. Porą kartų paridenusi boulingo kamuolį „į lankas“, ji netrukus įsižaidė ir rezultatas lentelėje, ties žaidėjo vardu „Močiutė“, ėmė augti.

Kai po keleto metimų moteris vienu smūgiu numušė visus kėglius, ploti ėmė net ir prie kitų stalelių sėdėję žaidėjai. Bet „Močiutė“ nesutriko ir tada – ji ramiai nusilenkė į plojančių pusę ir pareiškė, jog tai – visai neblogai. Mat vasario 9 dieną moteris švęs 78-ąjį savo gimtadienį, o žaidžia, beje, pirmą kartą.

Šaunioji močiutė Joana Mackevičiūtė su dukra Ana Povilaitiene ir anūke Marija į Vilkaviškio boulingo klubą sakė atvažiavusios iš Kudirkos Naumiesčio.

– Šiandien aš nekaip jaučiausi, prastai miegojau, maudė galvą. Na ir pasiūliau nuvažiuoti kur nors papramogauti, – paaiškino J. Mackevičiūtė. – Niekada anksčiau nesu žaidusi, todėl pasakiau dukrai: „Duok man „pačiupinėti“ šito sporto.“

Dar įdomiau pasidarė, kai močiutė išdėstė, kad šį klubą susirado… internete.

Kaip paaiškino A. Povilaitienė, jai mama prieš trejus metus padovanojo kompiuterį, o dabar ir pati prie jo prisėda.

– Iš pradžių ji kompiuterio vengė, bet vėliau, kai aš pradėjau susirašinėti su Sibire likusia savo šeima ir dar Amerikoje susiradau jau trisdešimt metų ieškotą jaunystės draugę, ir mamai pasidarė įdomu. Dabar ji ne tik pažiūri į kompiuteryje sukeltas nuotraukas, bet netgi panaršo internete, – šypsojosi A. Povilaitienė.

Pedagoge dirbanti Ana į Lietuvą iš Sibiro, Irkutsko srities, Artiomovsko, 1989 m. grįžo ieškoti savo lietuviškų šaknų. Po poros metų iš Rusijos gilumos parsivežė ir mamą, sėdinčią invalido vežimėlyje.

J. Mackevičiūtei buvo išoperuotas stuburas, prieš porą metų atlikta klubo operacija. Joanai ilgai teko vaikščioti su ramentais, vėliau ėjo pasiramsčiuodama lazdele. Dabar tai atrodė neįtikėtina matant, kaip žvitriai nedidelio ūgio J. Mackevičiūtė čiumpa sunkų 14 svarų boulingo kamuolį.

Gal moteris daug sportavo jaunystėje?

– Mano darbas buvo kaip sportas. Dirbau Artiomovsko aukso kasykloje. Reikėdavo keturis kilometrus eiti iki darbo vietos. Nusileisti turėdavome vingiuotomis kopėčiomis 70 ar net 100 metrų po žeme. Darbas buvo sunkus, bet labai įdomus, – prisiminė J. Mackevičiūtė.

Jos dukra Ana sakė, jog mama ją prie sporto pratino nuo mažens: „pastatė“ ant slidžių, paskatino užsiimti lengvąja atletika (A. Povilaitienė dalyvaudavo ir respublikinėse sporto žaidynėse). Mama išmokė ir turizmo: dar mokyklos nelankančią dukrą vedžiodavo po taigą – nuo vienos aukso kasyklos iki kitos, po 12–15 kilometrų pirmyn ir tiek pat atgal. Mamos pamokas puikiai išmokusi A. Povilaitienė dabar turizmu užsiimti skatina savo mokinius ir dukrą Mariją.

Šiuo metu visos – dukra, mama ir anūkė – gyvena kartu.

– Tai visos trys mergos ir atlėkėme pažaisti. Ir dar „nuskinsim“ kokį diedą – taip ir parašykite. Mes juk mergos linksmos, su humoro jausmu, – smagiai juokėsi A. Povilaitienė.

O jos mama Joana, paklausta, kaip vis dėlto jai patiko naujasis žaidimas, nedvejodama pareiškė:

– Labai gerai. Ir galvos nebeskauda. Dar atvažiuosime.