Anželikos Cholinos teatro premjera – be baleto kosmetikos

Gruodžio 28 d., 18 val., Vilkaviškio kultūros centre Anželikos Cholinos šokio teatras pristatys premjerą „Vyrai ir moterys“.

Su choreografe Anželika CHOLINA kalbėjosi Ingrida Bačelytė.

– Vėl kuriate spektaklį vyrų ir moterų tema… Kuo jis skirsis nuo ankstesnių Jūsų darbų?

– Aš mėgstu teigti, kad kiekvieno menininko kūryba yra jo gyvenimo ir pojūčių evoliucionavimo atspindys.

Mano kūryba taip pat yra atspindys to, kuo aš domiuosi, bei to, ką ir kaip jaučiu. Ankstesni spektakliai buvo dvejopi: vienus kurdavau pasirinkdama literatūrinę medžiagą, kuri būtinai turėdavo atspindėti mano tuometinę vidinę būseną ar net besiklostančius įvykius (taip atsirado „Carmen“, „Romeo ir Džiuljeta“), o kiti spektakliai gimdavo, kai savo jausmams išreikšti neatrasdavau adekvačios literatūros („Pamišusių merginų šokiai“, „Moterų dainos“, „Meilė“).

Kai viduje pradedu tarsi sproginėti, toms mintims turi atsirasti išėjimas. Pavyzdžiui, kaip išlaisvinti savo humoro jausmą ar ironiją, kuri kartais tiesiog lipa per kraštus?

– Tai šiame pastatyme šaipysitės iš vyrų ir moterų?

– Gal ir šaipysiuosi… Žmonės vienu metu yra ir geri, ir blogi, jų gyvenimai yra ir komiški, ir tragiški, todėl statant šį spektaklį tuo pačiu metu mano viena akis visą laiką verkė, o kita – juokėsi…

– Ką analizuosite šiame pastatyme? Vyrai bus blogi, o moterys geros?

– Nėra tik blogų ar tik gerų nei žmonių, nei jų poelgių. Neginsiu nei vyrų, nei moterų.

Gyvendama suvokiau svarbų dalyką – mūsų niekas nemoko suprasti lyčių skirtumų svarbumo. Ne fizinių, bet esminių – mąstymo – skirtumų. Todėl besikuriantys santykiai tampa itin problemiški.

Jeigu kažkas nuo pat vaikystės diegtų, kad berniukai mąsto plačiai, mato galutinį tikslą, o mergaitės viską detalizuoja, ar tiesiog būtų akcentuojama, kad vyro ir moters galvoje egzistuoja absoliučiai skirtingi mąstymo ir elgesio stereotipai, žemėje atsirastų daugiau mokančių būti laimingais žmonių, nes jie negaišintų laiko, nepripažindami tų skirtumų. Taip pat didelį pagalį į ratus kiša savojo ego nesuvokimas, kaip ir kur jis pasireiškia ir kaip stipriai dalyvauja žmogaus gyvenime.

– Tai sudėtingos temos. Ar spektaklis bus toks niūrus, kad net vadinate jį tragedija?

– O neee (juokiasi)… Žiūrėdama spektaklio repeticijas, negaliu sulaikyti šypsenos. Juk negalima apie rimtus dalykus kalbėti rimtai. Tik per ironijos prizmę, tik per jumorą…

Vadinu šį spektaklį tragedija, nes jo pabaiga bloga. Negalėjau meluoti, juk ir gyvenime retai kada vyro ir moters santykiai gerai baigiasi.

– Tai Jūs niekuo nebetikite?

– Žinoma, kad tikiu. Čechovas „Dėdėje Vanioje“ rašė: „O kaip gyventi, jeigu niekuo netikėti?“ Taip ir aš. Gyvenu ir tikiu.

– Kas pasakos šias linksmas ir sudėtingas istorijas? Ką pakvietėte dalyvauti savo spektaklyje?

– Šiame spektaklyje grįžau prie savo seno pomėgio sujungti skirtingas patirtis scenoje. Čia vėl susitiks aktoriai ir baleto artistės. Vyrus šoks Vilniaus mažojo teatro aktoriai Audrius Bružas, Tadas Gryn, Kirilas Glušajevas, Leonardas Pobedonoscevas, Mantas Vaitiekūnas, o Moterų vaidmenis atliks baleto artistės Rūta Juodzevičiūtė, Kristina Galalytė, Margarita Makejeva, Jekaterina Romankova, Ieva Svetickaitė.

– Tai unikalus sprendimas – vienoje scenoje Mažasis ir A|CH teatrai… Talentingi aktoriai ir jaunos balerinos… Kaip sekėsi repetuoti?

– Tokio įdomaus ir linksmo kūrybinio proceso jau senai nebuvo (šypsosi).

Artistų pasirinkimu labai džiaugiuosi, taip pat ir jų požiūriu į mano idėją bei į darbą. Mano mergaitėms, baleto artistėms, tai didelė atrakcija ir galimybė pasireikšti čia kaip solistėms, o svarbiausia – galimybė sukurti vaidmenį. Taip pat svarbi partnerystė su aktoriais. Tai unikali patirtis, kuri, be abejonės, praturtins jų suvokimą, kas yra tikras, gyvas teatras. Aktoriai vyrai, manau, irgi džiaugiasi susitikę vienoje scenoje su talentingomis ir gražiomis šokėjomis. Žinoma, iš pradžių jiems buvo nedrąsu dalyvauti šokio spektaklyje, bet dabar jie taip šoka, jog turbūt patys netiki, kad taip sugeba.

Dar svarbus momentas yra tas, kad jie visi išėję režisieriaus R. Tumino mokyklą. Praeitą sezoną būdama Maskvoje, Vachtangovo teatre, mėgdavau nueiti į R. Tumino repeticijas. Jo dėka supratau, kaip kuriamas „vyriškas teatras“, kaip mąsto teatre vyras genijus. Per metus laiko dalyvavimas R. Tumino repeticijose padarė įtaką mano „moteriškam teatrui“.

– O kaip tai pasireikš Jūsų naujame spektaklyje?

– Anksčiau didesnį dėmesį skirdavau emocijai, jos vystymui. Dabar noriu „kabinti“ iš esmės. Vidinė amplitudė išsiplėtė, tarsi jausmai susijungė su protu. Sunku paaiškinti. Tai matysis šiame spektaklyje, nes jis visai kitoks negu mano ankstesnieji.

– Atsisakysite ir Jums būdingo grožio, estetikos?

– Aš lieku ištikima grožiui teatre. Scenografija ir kostiumai – svarbi spektaklio sudedamoji dalis, kaip ir pati mintis. Šiam spektakliui scenografiją kuria Marijus Jacovskis, o kostiumus – Juozas Statkevičius, taigi, vėl dirbu su geriausiai mane jaučiančiais ir daug teatre suprantančiais žmonėmis.

– Kokia muzika skambės spektaklyje?

– Pasirinkau ištraukas iš klasikinių baletų. Klasikinė baleto muzika gali skambėti ir banaliai, bet jeigu ant viršaus „uždedami“ artisto sielos garsai, ji suskamba kitaip.

– Ar galėtumėte apibendrinti, apie ką šis spektaklis? Ko žiūrovas gali tikėtis atėjęs į premjerą?

– Atpažinti save… Manau, kad tai yra labai daug.

Šiame spektaklyje nuogai išrengiu ir vyrą, ir moterį… Prieš tai, žinoma, nusirengiu pati.

Užsk. 12419