Muziejus tęsia edukacinę programą „Lino gyvenimas“

Vilkaviškio krašto muziejus jau antrus metus vykdo projektą „Lino gyvenimas“. Nors antram etapui negavome finansavimo, tačiau nutarėme savo jėgomis toliau moksleivius supažindinti su linininkystės tradicijomis.

Susiradusios netoli Paežerių dvaro nedidelį žemės sklypelį, muziejininkės pasisėjo linų ir juos visą vasarą prižiūrėjo. Šie užaugo aukšti, stambūs – kaip pas gerą ūkininką. Linus nurovėme, o muziejuje įsirengėme edukacinę klasę. Joje laukiame moksleivių ir jaunimo, kuriems pademonstruosime sunkų linų augintojo darbą, pamokysime dirbti su senaisiais įrankiais, supažindinsime su linų panaudojimo galimybėmis.

Linas – vienmetis pluoštinis augalas, Lietuvoje auginamas jau daugiau kaip 4000 metų. Sūduvoje nuo žilos senovės buvo auginami ir labai vertinami linai, susiformavo linininkystės tradicijos. Linus sėdavo į mėšlu netręštus plėšinius, kad neišniekintų švento augalo ir neįžeistų jų globėjo dievo Vaižganto. Linai buvo laikomi moterų javais, nes moterys prie jų daugiausia dirbdavo, netgi dažniausiai jos ir sėdavo.

Kiekvienas, net ir smulkus, ūkininkas stengdavosi pasisėti kad ir nedidelį plotelį linų, nes be jų neapsieidavo. Linų žaliavos buvo plačiai naudojamos: iš pluošto audė audinius, juostas, vijo pančius ir virves, iš sėklų spaudė aliejų, atliekas naudojo gyvulių pašarui. Aliejų ir sėmenis vartojo maistui, naudojo įvairioms ligoms ir sužeidimams gydyti.

Linas žmogų lydėjo nuo gimimo iki pat mirties: vos gimusį kūdikį suvyniodavo į lininius vystyklus, dirbančio, švenčiančio ar besimeldžiančio žmogaus kūną glostydavo lininiai marškiniai ir rankšluosčiai, per šeimos šventes ir visokius suėjimus žmonės sėsdavo prie lininėmis staltiesėmis apdengtų stalų – linas šalia žmogaus buvo džiaugsme, skausme ir varge. Lininiai audiniai buvo geriausia dovana ir jaunamartės kraitis. Į amžinybę žmogų taip pat palydėdavo linas.

Linų žaliava neprarado savo reikšmės ir dabar. Dažnas gardžiuojasi su sėmenų aliejumi paruoštu maistu, noriai dėvi niekada iš mados neišeinančius lininius rūbus. Tačiau dabar linai Lietuvoje mažai kur auginami.

Prieš keliolika metų, kada dar linus perdirbo Kudirkos Naumiesčio linų fabrikas, Sūduvoje, o ypač – Šakių rajone, daug kas vertėsi linininkyste. Tačiau vėliau, iš kitur privežus pigesnių audinių, fabrikas buvo uždarytas, išnyko ir linų augintojai.

Mūsų rajone ilgiausiai linus auginęs ūkininkas K. Nenėnas dar ir dabar savo ūkiniame pastate saugo linų kūlius, kaip kažkada pelningos linininkystės prisiminimą. Bendraudamas su muziejininkėmis jis džiaugėsi, kad muziejus ėmėsi iniciatyvos atgaivinti linininkystės tradicijas, projektui vykdyti padovanojo keletą linų pėdų.

Dabar Vilkaviškio rajone linai jau neauginami, baigiamos užmiršti su jais susijusios tradicijos. Daugelis moksleivių ir suaugusiųjų net nėra matę augančių linų, nežino jų apdirbimo įrankių ir darbų.

Vilkaviškio krašto muziejus yra savo fonduose sukaupęs daug įrankių, audinių, rašytinės medžiagos – visa tai galima panaudoti edukacijai. Norėdami atgaivinti senąsias linininkystės tradicijas, praeitais metais parengėme edukacinį projektą „Lino gyvenimas“. Vilkaviškio rajono savivaldybė jam vykdyti skyrė 2500 Lt.

Už šiuos pinigus kybartietis medžio meistras Albinas Alkevičius pagamino linų apdirbimo įrankių maketų: mintuvus, bruktuvę, pančių sukutį, įsigijome įvairių linų žaliavų (linų stiebelių, pluošto, sėmenų, aliejaus ir kt.), pasigaminome informacinį lankstinuką. Rugsėjo pradžioje su projektu supažindinome rajono mokyklų vadovus ir pradinių klasių mokytojus, pakvietėme į muziejuje vedamas pamokėles.

Virbalio ir Gražiškių vidurinių mokyklų, Vilkaviškio pradinės, Paežerių darželio-mokyklos „Ežerėlis“ mokytojai pritarė mūsų projektui ir su mokiniais dalyvavo edukacinėse pamokose. Muziejininkės R. Navickienė, E. Rupeikienė ir V. Matusevičienė juos supažindino su linų auginimo ir apdirbimo darbais bei įrankiais, žaliavos panaudojimo galimybėmis, pamokė, kaip iš linų pasigaminti įvairių dailės darbelių. Pradinukai su džiaugsmu pabandė dirbti su mintuvais, bruktuve, šukomis, pančių sukučiu, pamatė, kokie sunkūs, daug kantrybės reikalaujantys darbai buvo senovėje. Ypač vaikams patiko senoviniai žaidimai, mįslės ir būrimai.

Praėjusiais mokslo metais vedėme pamokas šešių mokyklų pradinukams ir sulaukėme didžiulio mokinių bei mokytojų susidomėjimo, todėl projektą tęsiame ir toliau. Tikimės, kad į jį įsitrauks daugiau įvairaus amžiaus moksleivių bei jų tėvų, o mums talkins linų apdirbimą išmanantys pagyvenę žmonės. Laukiame rėmėjų, kurie galbūt padėtų įsigyti daugiau linų apdirbimo įrankių maketų.

Šia projektine veikla tikimės padėti mokykloms išsamiau ir prasmingiau įgyvendinti etnokultūrinio ugdymo programą, išsaugoti etnografinį paveldą ir perduoti jį jaunajai kartai.

Elena RUPEIKIENĖ

Vilkaviškio krašto muziejaus
muziejininkė