„Žiedo“ veiklos apžvalga moko išbristi iš krizių

Kristina VAITKEVIČIENĖ

Per tūkstantį narių

Vokietijos markės kritimas, kuris pridarė nuostolių daugeliui kooperatyvų, „Žiedui“ įtakos neturėjo. Valdyba pinigų nelaikė, o pirko prekes, naujomis sąlygomis perskaičiavo kainas ir nemažino prekių atsargų. Tad ir dėl lietuviško auksino kurso kritimo kooperatyvas nenukentėjo. Perskaičiavus auksinus į litus 1922 metais „Žiedas“ turėjo beveik 22 tūkst. litų atsargos ir per 17 tūkst. litų kitų kapitalų. Dar ketvertą metų įstaigos darbas ėjo kaip sviestu pateptas.

Nors valdybos sudėtis ir keitėsi, bet į ją vis patekdavo išsilavinę žmonės: kunigas Juozas Inkratas, Stasys Šakelė-Puišys, prekybos darbininkai Vincas Bilevičius, Stasys Vyšniauskas. Į kooperatyvą noriai stojo ne tik darbininkai ir paprasti žmonės, bet ir turtingi apylinkių ūkininkai. Todėl jau antraisiais veiklos metais kooperatyvas galėjo įsigyti didelį sklypą mieste ir pasistatyti mūrinį pastatą.

Ketvirtaisiais metais po įsikūrimo įsteigti „Žiedo“ skyriai Gižuose, Žaliojoje, Vištytyje, Gražiškiuose, Kalvarijoje, Keturvalakiuose, Šunskuose. Manyta juos steigti ir Virbalyje, Kybartuose, Naumiestyje, Alksnėnuose ir Alvite, bet tuosyk sumanymas nepavyko. Skyriai buvo steigiami daugiausia perimant jau veikusių kooperatyvų buveines kartu su jų nariais. 1923 metais „Žiedo“ narių skaičius peršoko tūkstantį.

Apgavo bankas

1924–1925 metais kooperatiniame judėjime įvyko skilimas. Susikūrusiai Lietuvos kooperatinių bendrovių sąjungai atsirado konkurentas – Lietuvos kooperatyvų centras, kurį nuo pat pradžios palaikė vilkaviškiečiai. Deja, šis centras bankrutavo, o „Žiedui“ teko spręsti iškilusius konfliktus su Lietuvos kooperatinių bendrovių sąjunga.

Tuo pat metu įvyko skilimas ir „žiediškoje“ visuomenėje. Kooperatyve ėmė jaustis ūkininkų dauguma, mat žemės reforma perkėlė daugumą darbininkų į naujakurių ūkininkų luomą.

1924 m. Vilkaviškyje įsikūrė Ūkininkų sąjungos Kredito bankas. Jam susikurti padėjo ir „Žiedas“. Pati banko vadovybė daugiausiai buvo sudaryta iš kooperatyvo valdybos narių, o banko kontora veikė „Žiedo“ patalpose. Neblogai besiverčiantis žemės ūkio kooperatyvas netruko „užsiauginti gyvatę savo užanty“: bankas pradėjo nesilaikyti susitarimų ir ėmė prekiauti trąšomis, cementu, žemės ūkio technika. Pareikalavus paisyti įstatų, bankas sukūrė Ūkininkų draugiją, kuri toliau vystė minėtą prekybą ir vėliau susibūrė į atskirą kooperatyvą. „Žiedui“ tai buvo skaudus smūgis ir jis nepajėgė išlaikyti didelės konkurencijos.

Aštuntuosius savo veiklos metus kooperatyvas baigė su daugiau nei 30 tūkst. litų nuostoliu. Padėtis tapo kritiška. Indėlininkai, kurių lėšos tuo metu sudarė 134 tūkst. litų, ėmė reikalauti grąžinti pinigus. Laimei, kritiškiausiu momentu prie „Žiedo“ vairo stojo stoiško būdo kunigas Motiejus Stankevičius. Jam savo autoritetu pavyko apsaugoti kooperatyvą nuo didesnių sukrėtimų. Kad ir mažėjo indėliai, bet lėtai. Juos „Žiedas“ pajėgė išmokėti.

(Tęsinys. Pradžia Nr. 2)