Viskas prasidėjo Kybartų geležinkelio erdvėje

Sausio 22 d., 17 val., Vilkaviškio kultūros centro diskotekų salėje vyks susitikimas su kraštiečiu, dabar Panevėžyje gyvenančiu rašytoju Algimantu KAMINSKU. Savo jaunystę penkiolikos knygų autorius yra praleidęs Kybartuose. Rašytoją kalbino taip pat buvusi kybartietė, dabar „Kėdainių garso“ laikraščio korespondentė Zita Zokaitytė.

– Jūsų biografijoje rašoma, kad 1944 m. gimėte Kybartuose. Papasakokite apie laiką, praleistą šiame pasienio mieste.

– Gimiau ne Kybartuose.

– Čia naujiena. Tai kur tada?

– Tai 90 metų pasakojimas, kurio šiandien nesu pasirengęs pradėti. Į Kybartus patekau su mama 1949 m. iš Vokietijos. Žinau tik tiek, kad gimiau tuometinėje Vokietijos teritorijoje. Bet esu kybartietis – ir tik kybartietis. Visuose asmens dokumentuose taip parašyta.

1950 m. pradėjau mokytis Kybartų miesto vidurinėje mokykloje. Buvau spaliukas. 1958 m., kai suėjo keturiolika, įstojau į komjaunimą, po metų išrinko komjaunimo organizacijos sekretoriumi. Pabuvus juo metus, antrą kartą nerinko dėl konfliktų su mokytojais ir mano drastiško būdo, kurį nuo 1949 m. iki apytikriai 1956 m. formavo geležinkelio mazgo erdvė ir joje esančių santykių įvairovė. Jau caro laikais Kybartai buvo vienas svarbiausių Rusijos imperijoje geležinkelio objektų ir turėjo lemiamos įtakos miesto gyvenimui bei keliolikos kartų žmonių tarpusavio santykiams.

Po karo Kybartuose miestiečių liko nedaug. Nemažą įtaką miestui darė ir pasienis su Prūsija, vėliau – Kaliningrado sritimi, ir Kybarčiukuose gyvenantis čigonų taboras. Iki pat 1960 m. per Kybartus dardėjo ešelonai su demobilizuotais kariais, žmonėmis, grįžtančiais iš priverčiamųjų darbų Vokietijoje. Sąstatai kartais ir parą, ir kelias stovėdavo aklikeliuose, žmonės kurdavo laužus ir švęsdavo pergalę. Aš ir mano bendraamžiai būdavome pas juos. Tai tapo ypatinga mokykla, davusia kelialapį visam gyvenimui. Kybartuose gyvenau iki 1961 metų.

Iš Kybartų vaikystės atsinešiau viską, ką turiu, ir apmaudu, kad nespėsiu to visko papasakoti tiems, kurie yra dabar ir bus po to, kai manęs neliks šiame pasaulyje.

– Kaip klostėsi gyvenimo kelias?

– Mokiausi Kultūros švietimo mokykloje režisūros, 1963–1966 m. tarnavau sovietinėje armijoje, kur įstojau į TSKP. Iš jos išstojau 1990 m. be jokių propagandinių lozungų, visiems sulindusiems į Sąjūdį likdamas komunistu, bet juo niekada nei protu, nei siela netapęs. Tą įrodinėti nemačiau ir nematau būtinumo. 1966 m. įsikūriau Kėdainiuose, nes čia pas grįžusius iš Sibiro visus savo buvusios šeimos narius atsikraustė gyventi mama. Šeima sumažėjo dar 1944 m., kai bolševikai sušaudė mano senelį, – jis ir Smetonos, ir vokiečių laikais buvo valsčiaus viršaitis. 1946 m. saugumiečiai nušovė mamos brolį, kai jis iš miško atėjo aplankyti savo mamos.

Kėdainiuose gyvenau 19 metų. Dirbau įmonėse, taip pat rajono laikraščio korektoriumi, korespondentu, redaktoriaus pavaduotoju. Kėdainiuose vedžiau Janiną, su kuria gyvename jau 43 metus.

1969–1973 m. mokiausi aukštojoje partinėje mokykloje Vilniuje, nuo 1970 m. kartu neakivaizdžiai studijavau žurnalistiką universitete. Jį baigiau 1978 m. O 1973 m. kažkas mano kambaryje pamatęs A. Solženycino knygą „stuktelėjo“ ten, kur žinojo, kad reikia „stuktelėti“. Pusę metų mane tampė, tyčiojosi, žadėjo išmesti iš partijos, pasodinti penkiolikai metų už antitarybinės literatūros transportavimą ir platinimą (tą knygą man buvo davęs Tėvas Stanislovas ir ją atidaviau tam, kam jis liepė atiduoti). Tačiau to neįvyko. Gal todėl, kad buvau pirmūnas, gaunantis tik penketus (penkiabalėje sistemoje – red.). Man įteikė diplomą ir paskyrė į Kėdainius redakcijos žiniai. Ten įdarbino korektoriumi.

– Apie tuos saugumo tampymus rašote ir savo pirmajame romane „Atsigręžusios atodangos. Diplomas“ (1990 m.). O kaip patekote į Panevėžį?

– Išvežė mane 1984 m. partijos paliepimu į Panevėžio rajono laikraštį „Tėvynė“ redaktoriauti. Pasirodo, jog visiems 24 metams. Nors žurnalisto darbą įsileidau į savo gyvenimą dar 1957 m. Kybartuose. Tais metais parašiau ir savo pirmąjį eilėraštį. Žurnalistika „prarijo“ mane 50-iai metų. Šiuo metu to darbo jau nedirbu, išskyrus publikacijas „Respublikos“ laikraštyje.

– Kaip sugebėjote suderinti sunkų redaktoriaus darbą su kūryba? Juk vis dėlto išleidote penkiolika knygų.

– Niekada nederinau žurnalistikos su poezija ar proza ir atvirkščiai. Paprasčiausiai nuolat, be jokio poilsio, galvoje mintys keitė mintis. Sumanymas kartais nueidavo į atminties gilumą, kad atėjus laikui iš ten iškiltų.

– O kaip derinate poeziją su proza? Išleidote aštuonis eilėraščių rinkinius (su vertimais į rusų kalbą) ir tris romanus, o kur dar smulkioji proza… Beje, vieną romaną pirmiausiai išleidote rusų kalba, o tik po devynerių metų – lietuviškai.

– Negalvokite, kad poezija – tai sveika koja, o proza – tai protezas. Tai dvi erdvės, į kurias sykį patekęs išsikapstyti iš tos bjaurasties negali. Poezija – tai kažkoks nesuvokiamas protrūkis proto, jausmų, kažkas, ko negali pajusti. Proza – kūrybos procesas, pasmerkiantis ir fiziniam, ir protiniam darbui, kol ir viena, ir kita nualina. O dėl kūrybos rusų kalba – tai vertėjų pastangų rezultatas. Tarkime, romanas „Nebylios spalvos“ pirmiausia pasirodė rusų kalba („Svidanije na perevale“ – „Pasimatymas perkėloje“) 1988 m., nors buvo parašytas 1972 m. Lietuvoje jis išspausdintas tik 2007 m.

– Papasakokite apie savo naujausią romaną „Sopulio akivare“, kurį neseniai išleido Vilniaus „Homo liber“ leidykla. Kiek jame autobiografiškumo?

– Jis gimė labai keistai. Parašiau pirmą sakinį: „Traukinys sustojo“. Ir to pakako, kad ketverius metus būčiau „pririštas“ prie to traukinio. Prasidėjo nesuvokiama vergystė, kol supratau, kad parašiau paskutinį sakinį. Jei kas lieptų parašyti tokį romaną dar kartą, nesugebėčiau to padaryti. Suvalkietiškai kalbant, jame nėra nieko iš mano biografijos, o normaliai kalbant – viskas atėjo iš tų 1949–1955 metų, kuriuos praleidau Kybartų geležinkelio mazge. Viskas sugulė į atmintį. Niekas tame romane neišgalvota.

– Susitikime su kėdainiečiais Jūsų kelių knygų leidėjas Vilius Gužauskis („Homo liber“), kuris turėtų dalyvauti ir susitikime Vilkaviškyje, klausė, ar negalėtų romanai išaugti į trilogiją – apie pokario žiaurumus, apie žmogų, atsidūrusį sudėtingoje situacijoje?

– To jau nespėsiu, net neplanuoju trilogijos. Nors jau įpusėjau romaną „Ūkanos atnašavimas“ (sąlyginis pavadinimas). Tai romanas apie žmogų, kuris gyvena 1948–2010 metais. Manau, prireiks dar 400 puslapių, kad palengvėtų protas, kuris jau „knisasi“ į dar vieno romano šaknis.

– O poezija?

– Ką tik išleista poezijos knyga „Eina likimas žemas“, gegužę turėtų pasirodyti „Anapus niekumos“ antra dalis – taip pat eilėraščiai. Poeziją rašiau ir rašysiu.