Profesorius, baigęs paskaitą, kaip paprastai tarė:
– Ar turite klausimų?
Vienas studentas paklausė:
– Profesoriau, kokia yra gyvenimo prasmė?
Kai kurie, jau pakilę eiti, susijuokė. Profesorius skvarbiu žvilgsniu pažvelgė į studentą, norėdamas iš jo akių suprasti, ar šis kalba rimtai. Suprato, kad tai iš tiesų rimtas klausimas:
– Atsakysiu.
Iš kelnių kišenės išsitraukė piniginę, o iš jos išėmė mažytį apvalų veidrodėlį, ne ką didesnį už monetą. Tada prabilo:
– Karo metais buvau vaikas. Vieną dieną gatvėje pamačiau sudužusį veidrodį. Pakėliau didžiausią šukę. Štai ji. Pradėjau su ja žaisti ir susižavėjau galimybe nukreipti šviesos spindulį į tamsius, saulės neapšviestus kampus, gilias duobes, sprogymes, slėptuves. Pasilaikiau šią veidrodžio šukę. Kai suaugau, supratau, jog tai nebuvo vien vaikiškas žaidimas, bet simbolis to, ką galėjau gyvenime nuveikti.
Aš taip pat esu veidrodžio šukė, nors to veidrodžio visybės vaizdo ir nematau. Tačiau būdamas tas, kas esu, aš galiu siųsti šviesą – tiesą, supratingumą, pažinimą, gerumą, švelnumą – į slapčiausias žmonių širdžių kerteles ir kažkuriame iš jų kažką pakeisti. Galbūt kiti, tą pamatę, ir patys norės taip daryti.
Man tai ir yra gyvenimo prasmė.
Net ir pačioje mažiausioje balutėje gali atsispindėti dangus.
Bruno FERRERO
Parašykite komentarą
Tik prisijungę vartotojai gali komentuoti.