Kaip sekasi mokyklai?

Būtų galima atsakyti: „Gerai“. Juk vėl gavome kompiuterių. Mokykla prisijungusi prie interneto tinklo. Dirbame pagal naująsias programas. Turime naujus ugdymo standartus. Viskas nauja.

Deja, deja… Anot Š. Amonašvilio, „nors mes kuriame gyvenimą, bet mūsų kūryba išnyksta tarsi smėlyje. Mes auklėjame vaikus, bet neišauklėtų žmonių vis daugėja. Mes mylime vaikus, bet vaikai mūsų nemėgsta. Mes mokome, bet mūsų pamokos stebuklo nesukuria. Mes duodame vaikams žinių, o jie nesidžiaugia. Mes susiję su gyvenimo kokybės kėlimu, o gyvenimas vis blogėja. Išgyvename „krizenimo“ laikotarpį. Atrodo, bematant ims triumfuoti bedvasė ir amorali tamsa. Paplito panieka“.

Mokytojams pasidarė ypač sunku. Kitos socialinės grupės žiūri į mokytoją iš aukšto. Kiekvienas, mokęsis mokykloje, itin gerai prisimena tuos mokytojus, kurie galbūt kažkada jį nuskriaudė. Tai stiprina panieką. Tačiau ar teisinga taip niekinti darbą, kuriame net ir apsukrus vadybininkas arba stiprių nervų verslininkas vargu ar sugebėtų ištverti ilgiau kaip pusdienį nepagalvojęs, ar ne geriau būtų sprukti?

Skaudžiausia, jog mokytojas šiandien verčiamas prisiimti kaltę dėl mokinių neišsiauklėjimo ir storžieviškumo.

Vienoje istorijoje teigiama, kad smurtas pirmiausia atsirado šeimoje. Tai įvyko prieš 300 metų. Šeimoje gimė berniukas. Augo. Pradėjo vaikščioti. Vieną dieną užkliuvo už stalo kojos ir užsigavo. Paklaustas, kas jį nuskriaudė, atsakė, jog stalo koja. Tėvai botagu pradėjo mušti stalą. Berniukas augo. Jo patyčių objektu jau tapo auklė, o vėliau – seneliai ir net tėvai.

Ko reikia, kad vaikas augtų sveikas? Subalansuotos mitybos, fizinio aktyvumo ir, žinoma, dvasinės ramybės. Deja, belieka apgailestauti, nes dažnai vienas iš jautriausių veiksnių būna pažeidžiamas. Pavyzdžiui, kokias antraštes mokiniai mato spaudos puslapiuose? „Patyčios mūsų visuomenėje yra tapusios norma“, „Patyčios mokykloje buvo ir bus“, „Daugiausia patyčių – mobiliaisiais telefonais ir internetu“ ir t. t. Televizijos laidos rėkia apie smurtą, savižudybes…

Gripo epidemija skelbiama, kai suserga 100 žmonių iš dešimties tūkstančių. O kaip su patyčiomis? Jos yra. Ar skelbsime epidemiją? O gal geriau – kaip pasakoje-nepasakoje? „Žmonės pamatė, kad upėje skęsta labai daug žmonių. Puolė jų gelbėti. Po kurio laiko vienas vyras nustojo traukti iš vandens skęstančiuosius ir išlipo į krantą. Visi jį užsipuolė, kodėl išlipo. Vyras pasakė, jog eina pažiūrėti, kodėl upėje tiek daug skęstančiųjų. Gal tiltas įlūžęs?“

Gal dairytis atgal ir nereikia, bet ieškoti priežasčių būtina. O veikti yra ką, tad tik sutelkę bendras jėgas galime pasiekti rezultatų.

Kas gi daroma mūsų mokykloje?

Kadangi esame pagrindinė mokykla, ir žinias privalome teikti pagrindines. Tai ne tik mokomieji dalykai, bet ir gyvenimo įgūdžiai. Patyčių klausimu tikrai dirbame labai daug. Nuolat organizuojame klasių grupėms susirinkimus, įvairiausius renginius. Antri metai vykdome patyčių prevencijos programą „Nenoriu bijoti“, kuria siekiama mažinti patyčias ir didinti mokinių sąmoningumą. Jau antri metai organizuojami patyčių prevencijos seminarai „Rasa“. Mokykloje nuolat svečiuojasi teisininkai, Policijos komisariato Prevencinio poskyrio specialistai. Socialinė pedagoginė-psichologinė komanda visų klasių mokiniams veda užsiėmimus „Sveika ir saugi mokykla“. Minime visas valstybines šventes (kai kas sako, jog mokyklose tai nevyksta). Nuostabiais projektais pasitikome Kalėdas („Sutik Kalėdas sveikai“). Lietuvos valstybės atkūrimo dienos proga surengėme keletą koncertų, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienai skyrėme net du projektus: „Šoku Lietuvai“ ir „Dainuoju Lietuvai“. Šoko visi penktų klasių mokiniai, o dainavo visi 6–8 klasių moksleiviai. Vyko „Erudito“ konkursai.

Neseniai apibendrinome atlikto tyrimo apie patyčių bei smurto paplitimą mokykloje rezultatus. Apklausėme visus 5–10 klasių mokinius (829). 96 proc. mokinių teigia, jog mokykloje turi daug arba keletą draugų. 44,2 proc. mano, jog mokykloje jaučiasi labai saugiai ir saugiai. Tai beveik 30 proc. geresnis rezultatas nei respublikoje. 80 proc. apklaustų tėvų teigia, jog jų vaikai klasėje smurto nepatiria. Nesaugiai jaučiasi 4,8 proc. mokinių.

Kad mokykloje nesityčiojama, sako 34,7 proc. mokinių, kad kartais tyčiojasi, kartais ne, sako 56,9 proc. moksleivių. Dominuojančios patyčios – erzinimas ir prasivardžiavimas. Tai dažniausiai vyksta mokyklos koridoriuose.

Net 86 proc. mokinių tėvų teigia, jog yra gerai informuojami apie mokykloje vykstančius renginius. 99 proc. tėvų įsitikinę, kad mokykloje reikalaujama laikytis drausmės ir elgesio taisyklių, o 93 proc. sako, kad skiriama pakankamai dėmesio kultūriniam mokinių išsilavinimui.

Turėtume džiaugtis? Džiaugiamės. Bet… Mes mokome vaikus ir paauglius kalbėti apie patiriamą smurtą ir patyčias, mokome pasakyti „ne“, nustatyti ribas, ieškoti pagalbos, patikėti suaugusiais žmonėmis. Tačiau apie tai su vaikais turime kalbėtis visi – ir mokytojai, ir tėvai.

Rūta MIKULEVIČIENĖ

Salomėjos Nėries pagrindinės mokyklos direktoriaus
pavaduotoja ugdymui