Atodangos

Kodėl nemylime
homoseksualų?

Šv. Rašte parašyta, jog Dievas sukūrė Adomą ir Ievą, kad jie pradėtų žmonių giminę. Atrodo, čia viskas aišku. Bet kas sukūrė homoseksualą, dar vis aiškinamasi. Kam, kokiam tikslui? Juk paprasta liaudies kalba sakant, naudos – kaip iš ožio: nei pieno, nei mėsos. Homoseksualai, kaip žinia, natūraliai nesidaugina, bet jų vis daugėja. Ir didžioji dalis mūsų visuomenės tuo visai nesidžiaugia.

Kitokios lytinės orientacijos piliečiai tvirtina, kad tokių, kaip jie, visais amžiais ir visose valstybėse buvo. Tai visiems žinoma tiesa. Bet tais senais laikais nebuvo televizijos ir interneto, nebuvo tarptautinės homoseksualų lygos ir jų įtakingų, turtingų gynėjų. Todėl ir homoseksualai tūnojo kaip sraigės savo kiaute ir masiškai nesidaugino. Paprasčiausiai tam nebuvo tinkamų sąlygų. Didžiulę valdžią turėjo Bažnyčia, inkvizicija, konservatyvūs liaudies papročiai…

Dabar papūtė kitas vėjas. Iš Europos. Ir visi lengviau atsikvėpėme, atkutome, įtraukę to laisvės oro, ėmėme gyventi „be tabu“. Iki šiol mes labiausiai mylėjome tris spalvas: geltoną, žalią ir raudoną. Dabar atsirado daug oranžinės spalvos gerbėjų. Sakysite, na ir kas čia bloga, būkime tolerantiški vieni kitiems. Taip tai taip, tolerancija geras dalykas tol, kol jinai nepasako patikliam piliečiui: tavo teisės baigėsi ten, kur prasidėjo mano laisvės. Juk būna ir taip.

Yra tokia filosofinė sąvoka – priešybių kova. Gyvenimiškas tos kovos pavyzdys gali būti ir kitos lytinės orientacijos piliečių kova už savo būvį prieš radikalių pažiūrų tautiečius. Juos skatina ir per daug karingi Petro Gražulio, Vytauto Šustausko, Mindaugo Murzos ir kitų pareiškimai. Visuomenė įtraukiama į nesibaigiančią priešpriešą, buitiniai konfliktai spaudoje pateikiami kaip baisūs kriminalai, kenkiantys mūsų valstybės tarptautiniam įvaizdžiui.

Homoseksualai tarp kitų reikalavimų pabrėžia savo teisę tuoktis, įsivaikinti vaikus, turėti šeimą, kaip ir visi normalūs žmonės. Tas jų noras būti „kaip visi“ visiškai suprantamas, labai žmogiškas. Bet patys savo elgesiu, savo gyvenimo būdu demonstruoja, jog jie nėra tokie „kaip visi“. Homoseksualūs asmenys vis tvirtina, kad ne savo valia pasirinko lytinę orientaciją, kad neva jie „tokie“ jau gimė. Neva tai patvirtina ir rimti mokslininkų tyrimai. Tik nutylima, kad ir tie garsūs mokslininkai, atlikę tuos tyrimus, yra ne tradicinės lytinės orientacijos šalininkai.

Gėjai ir lesbietės pasirinko labai agresyvų būdą apie savo lytinę orientaciją skelbtis miestų gatvėse ir aikštėse. Jie tarsi šaukte šaukia kitiems piliečiams: „Žiūrėkite, kokie mes gražūs, mylėkite mus!..“ O jeigu kai kam jie neatrodo labai jau gražūs, jeigu jų nemyli… Tada jau Briuselio teismas privers tuos netikėlius pamilti savo nemylimus tautiečius. Bet ar yra pasaulyje toks teismas, kuris savo sprendimu priverstų pamilti tą ar kitą žmogų?..

Gėjai vis skundžiasi, kad paminamos jų teisės, bet konkrečių diskriminavimo pavyzdžių neturi. Rokas Žilinskas, Seimo narys, buvęs televizijos veidas, ne kartą viešai tvirtino, jog niekada nebuvo kaip nors skriaudžiamas dėl savo lytinės orientacijos. Ruslanas Kirilkinas tapo televizijos žiūrovų numylėtiniu ir laimėjo dainų konkursą. Gabūs žmonės turi sąlygas pasireikšti ir niekas jiems netrukdo vystyti savo talentą, dirbti mėgstamą darbą.

O dėl tų eitynių sostinės gatvėmis sukeltas bereikalingas triukšmas. Kodėl savo susitikimų „nuskriaustieji“ negalėtų surengti gamtoje, kokiame motelyje ar kempinge? Juk taip daro daugelis partijų. Gryname ore galėtų siausti sau kad ir per naktį, net pliki strapsėti – niekas jiems netrukdytų ir jie niekam neužkliūtų. Skirtumas, matyt, tas, kad jiems būtinai reikalingi žiūrovai. O tai jau kvepia įkyriai brukama savo gyvenimo būdo reklama. Jaunimui, paaugliams – tai savotiška atrakcija, saviraiškos laisvės būdas.

Homoseksualai savo eitynes lygina su pensininkų, neįgaliųjų, švietimo ir kultūros darbuotojų protesto akcijomis. Bet toks lyginimas iš principo nekorektiškas. Socialiai jautriausios, ties skurdo riba gyvenančios visuomenės dalies atstovai reikalauja to, kas jiems gyvybiškai būtina, to, ką jie savo sunkiu darbu uždirbo. O iš trečiosios lyties atstovų niekas nieko neatima. Jie turi savo laikraštį, uždarus klubus, geras profesijas… Jiems, atrodo, neegzistuoja ir finansinė krizė, nes patys sako, kad finansavimą savo renginiams gauna iš užsienio rėmėjų.

Kalbėdami apie tos pačios lyties asmenų šeimą jie paprasčiausiai tuščiažodžiauja. Visi žinome, kokia turi būti visavertė šeima. Joje nereikalingi du tėtės ar dvi mamos ir nė vieno vaiko. Sako, vaikų jiems už pinigus pagimdys surogatinės motinos. Baisu, kai vaikus norima pirkti tarsi daiktus, tarsi gyvus žaislus. Tarkime, taip ir bus. Tačiau tokioje šeimoje paaugęs vaikelis, žiūrėdamas į du jį auklėjančius vyrus, galbūt vieną dieną paklaus: „O kur mano mama? Kiti vaikai turi ir tėtį, ir mamą, o aš – tik du tėčius…“ Augdamas vaikas atidžiai stebi savo tėvų elgesį, pamėgdžioja jų elgesį, įpročius. Ko išmokys mažąjį žmogutį du tėčiai?

Sakoma, kad negalime pasirinkti savo tėvų, bet pasirinkti draugus mes turime teisę. Ir niekas negali mūsų kaltinti ar bausti, grasinti Europos teismais už tai, kad mes nemylime „kitokių“. Meilė įstatymams nepavaldi. Ji arba yra, arba ne. Ir nieko čia nepadarysi.

Vytas DRUNIS