Generalinio prokuroro kėdė vilkaviškiečio nesuviliojo

Eglė KVIESULAITIENĖ

Šalies žiniasklaidoje ir politikų lūpose šiomis dienomis nuolat skambėjo Marijampolės rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro Rimo Bradūno pavardė. Jis prezidentūros buvo minimas tarp realiausių kandidatų į generalinio prokuroro postą.

Mūsų rajone gimęs ir užaugęs pareigūnas iki šiol gimtinei puoselėja šiltus jausmus ir laiko save vilkaviškiečiu, tad mielai sutiko atsakyti į „Santakos“ žurnalistų klausimus.

– Pirmiausia priminkite mūsų skaitytojams, kas Jus sieja su Vilkaviškio rajonu?

– Esu gimęs Vilkaviškio rajone, bet vėliau su tėvais persikraustėme į patį Vilkaviškį. Lankiau tuometinę Vilkaviškio aštuonmetę, vėliau – Salomėjos Nėries vidurinę mokyklas. Pedagogai, ko gero, dar prisimena, kad buvau ne pats geriausias mokinys, nes manęs netraukė tikslieji mokslai. Tačiau humanitariniai sekėsi neblogai: patiko istorija, visuomenės mokslas.

Vėliau, studijuodamas ir važinėdamas savaitgaliais į namus, susipažinau su būsima žmona, taip pat vilkaviškiete Jolanta. Taigi juokauju, kad vilkaviškiečių „genetinis fondas“ liko „be priemaišų“.

Nors dirbti į gimtinę negrįžau, tačiau į Vilkaviškį parvažiuoju nuolat. Čia gyvena mano tėvai, giminės, žmonos artimieji. Gyvenimas Vilkaviškyje – gražus mano gyvenimo etapas, todėl išlikę labai daug sentimentų. Be to, labai smagu grįžti, kai tavo gimtasis miestas toks jaukus, švarus ir tvarkingas. Niekada neslepiu, jog esu kilęs iš provincijos, – tuo net didžiuojuosi.

– Kaip sumanėte studijuoti teisę? Juk tais laikais tai buvo prestižinė specialybė, į kurią ne kiekvienam pasisekdavo įstoti?

– Tikrai, kai stojau į Vilniaus universiteto Teisės fakultetą, tokių kaip aš buvo vienetai. Dauguma buvo miestiečiai ir „aukštesnio sluoksnio“ tėvų vaikeliai. O mano tėvai iš tiesų net nežinojo, kur ketinu mokytis.

Tačiau tam tikrą įtaką mano pasirinkimui jie turėjo. Kadangi augau buvusių tremtinių šeimoje, dažnai girdėdavau tai, ko galbūt nežinojo kiti mano bendraamžiai. Tėvai visada domėjosi politika, tuo, kas vyksta pasaulyje, vakarais klausydavo „Amerikos balso“, „Laisvosios Europos“ radijo stočių. Aš taip pat domėjausi. Tačiau politikos mokslų universitetuose tada nebuvo, todėl rinkausi, kaip man atrodė, tam artimiausią teisę.

1992 m. baigiau universitetą ir pradėjau dirbti Marijampolės prokuratūroje. Vėliau buvau „komandiruotas“ į Jonavą vyriausiuoju prokuroru. Tačiau visada ilgėjausi savo kraštų, tad netrukus vėl grįžau į Marijampolę – tik jau dirbti teisėju. Nors paprastai daug prokurorų siekia tapti teisėjais ir netgi visuomenėje susiformavusi tokia nuomonė, kad tai – tarsi aukštesnis karjeros laiptelis, aš pasielgiau atvirkščiai. Pateisėjavęs vos metus, buvau prikalbintas sugrįžti į prokuratūrą. Tik šįkart į aukštesnes, Marijampolės rajono apylinkės vyriausiojo prokuroro, pareigas.

– Mes, vilkaviškiečiai, nuolat piktinamės, jog rajono teisėsaugos įstaigas „okupavę“ marijampoliečiai, o jūs – atvirkščiai: esate vilkaviškietis, dirbantis Marijampolėje…

– Marijampolės apylinkės prokuratūra yra tokio paties lygmens kaip Vilkaviškio, tačiau apima kiek didesnę proceso veiklos teritoriją – jai priklauso Marijampolės, Kazlų Rūdos ir Kalvarijos savivaldybės. Marijampolės prokuratūroje dirba 18 prokurorų. Pora iš jų, marijampoliečių, padirbėję Vilkaviškyje, grįžo. Dar vienas vilkaviškietis teisininkas atėjo visiškai neseniai.

Marijampolėje turime tikrai neblogas darbo sąlygas, nes prokuratūros pastatas naujai įrengtas ir pritaikytas tokios įstaigos reikmėms. Kiekvienas prokuroras turi atskirą darbo kabinetą, yra erdvi posėdžių salė, poilsio kambarys, kur galima išgerti kavos, užkąsti. Turime netgi savo įstaigos istoriją primenantį muziejėlį.

Nenuostabu, kad Vilkaviškyje trūksta teisininkų, nes kai mokiausi universitete, mano kurse nebuvo daugiau nė vieno kraštiečio. Kai baigėme mokslus, 80 proc. absolventų liko dirbti didžiuosiuose miestuose. Aš taip pat turėjau puikias galimybes likti: siūlė geras pareigas ir tarnybinį butą mieste. Bet norėjau grįžti į Sūduvą. Vis juokauju, kad esu pirmoji karta nuo žagrės, todėl ir traukia namo.

Tačiau nežinia, kaip gali susiklostyti ateitis. Juk po trejų metų baigsis mano, kaip Marijampolės prokuratūros vadovo, kadencija, todėl reikės apsispręsti, kur ir kuo dirbti. Nesu prisirišęs prie vadovo kėdės, – patikėkit, ji nėra labai minkšta, – galiu puikiai vėl dirbti eiliniu prokuroru. O likimas gali pasisukti ir taip, kad grįšiu į Vilkaviškį. Juk nieko negali prognozuoti…

– Koks esate žmogus ir vadovas? Ar ir gyvenime Jūs – „griežtas prokuroras“?

– Vadovauju labai puikiam kolektyvui. Su kolegomis stengiamės ne tik gerai dirbti, bet ir turiningai poilsiauti. Todėl turime labai daug tradicinių švenčių ne tik su savu kolektyvu, šeimos nariais, bet ir su kitų rajonų prokurorais. Aš įsitikinęs, jog gerą atmosferą darbe vadovas gali palaikyti tik rūpindamasis ir „užklasine“ kolektyvo veikla.

Tiek su kolegomis, ties su žmonėmis, kurie kreipiasi į instituciją, stengiuosi bendrauti taip, kad apie mano vadovaujamą įstaigą susidarytų palankus įspūdis. Ir savo pavaldiniams stengiuosi įdiegti, jog į prokuratūrą atėjęs žmogus turi jaustis jeigu jau ne laukiamas, tai bent jau gerbiamas. Daug ką lemia pirmas įspūdis. Pareigūnui privalu mokėti net tinkamai atsiliepti telefonu. Viskas prasideda nuo smulkmenų. Tvarka arba yra, arba jos nėra, tvarkos iš dalies nebūna.

Turiu „gausią“ šeimą: žmoną ir du „pametinukus“ vaikus. Sūnui jau 20 metų, jis studijuoja teisę. Dukrelei – 6-eri ir ji labai nerimauja, kad netrukus teks eiti į mokyklą.

Nors prokuroro darbas uždeda tam tikrą antspaudą, uždaręs darbovietės duris stengiuosi šiek tiek pasikeisti. Tikrai gatvėje nežvelgiu į žmones kaip į potencialius nusikaltėlius. Esu įsitikinęs, kad pirmiausia reikia ieškoti žmogaus gerojo prado. Jei matysi tik bloga, nutiks taip, kaip dabar pas mus šalyje.

– O kas, Jūsų nuomone, dabar vyksta mūsų šalyje?

– Šiuo metu žmonės prokuratūros darbą vertina itin blogai. Toks pats požiūris ir į teismus, policiją. Mes kalbame apie tai, kad blogos sistemos. Bet sistemos ar institucijos blogos būti negali. Reikia kalbėti apie blogai dirbančius konkrečius žmones. Kada yra kritikuojamos ir gniuždomos šios valstybinės įstaigos, pasigendu aukščiausių valdžios pareigūnų požiūrio ir aiškios pozicijos tuo klausimu. Jei mes, grubiai tariant, „valgome“ tas įstaigas, kurios privalo valstybėje užtikrinti tvarką, suformuojama absoliučiai neigiama nuomonė ir žmonės jomis nepasitiki. Vadinasi, piliečiai nebepasitiki ir valstybe, kurioje gyvena. Tada nieko blogiau būti nebegali. Stengdamiesi rūpintis išoriniu saugumu, turime užtikrinti saugumą valstybėje, kad išvengtume vidinio sprogimo. Galiu užtikrinti, kad prokuratūra dirba ir vykdo jai deleguotas įstatymines funkcijas pakankamai efektyviai, nors žiniasklaidoje dažnai ir norima pateikti priešingai. Žinoma, tam tikri institucinio valdymo pokyčiai šiuo metu yra būtini.

Jei kalbėtume apie valstybės institucijų darbo ritmą ir režimą, tai jis, manau, turi iš pagrindų kisti. Įstaigos pirmiausia turi dirbti žmogui, o ne sau, kaip dažnai šiuo metu yra. Sutikime, jog sovietinis mąstymas ir mentalitetas paliko ryškų pėdsaką, kurio labai sunkiai atsikratome.

– Bet juk Jūs visai neseniai turėjote galimybę tapti aukščiausia valdžia šalies prokuratūros sistemoje, būtumėte galėjęs daug ką pakeisti. Kodėl atsisakėte?

– Aš manau, kad žinau, ką ir kaip reikia keisti, bet nematau instrumentų, su kuriais galėčiau šitai įvykdyti. Tai ir buvo pagrindinė priežastis, dėl ko atsisakiau tapti generaliniu prokuroru. Tikrai nesu karjeros žmogus. Iki šiol karjera pati mane rinkosi, o ne aš ją. Turėjau daug galimybių užimti aukštesnes pareigas apygardų prokuratūrose. Nors sakoma, kad prastas kareivis, kuris nesvajoja tapti generolu…

Kiekvienas pareigūnas, tarp jų – ir prokuroras, turi realiai apsvarstyti ir įvertinti savo galimybes, ką jis gali nuveikti paskirtas į vienas ar kitas pareigas, ar galės duoti naudos pirmiausia žmonėms, valstybei, o ne tenkinti asmeninius, kaip rodo praktika, dažniausiai tuščius poreikius ir interesus, didžiuotis užimamomis aukštomis pareigomis. Aš tai apsvarsčiau.