Atodangos

Didžiausias mūsų rūpestis – vaikai

Banali tiesa, nuvalkiota spaudos puslapiuose ir dažnai deklaruojama iš aukštų valdžios tribūnų, taip ir lieka tik gražiais žodžiais, kurie netampa kūnu. Todėl ir vėl kalbame apie tą amžiną rūpestį – mūsų vaikus. Juk savaime problemos niekur nedingsta, jeigu apie jas nutylime. O tų problemų vaikų auklėjime visuomet buvo ir bus.

Sakoma, kad gražiausia moteris – besilaukianti vaikelio, būsima mama. Tada ji tiesiog švyti džiugiu laukimu ir viltimi. Bet dažnai, atėjus į pasaulį mažam žmogučiui, motinos veide greitai išblėsta tas laimės spindesys. Lieka tik kasdienybės rutina ir nerimas dėl vaiko ateities. Dažnai motina lieka viena su savo rūpesčiu. Kitos, žiūrėk, neatlaiko iš pažiūros tokios mielos, bet tokios sunkios naštos ir atsisako savo kūdikio. Ir mažam žmogučiui savo pirmuosius žingsnius gyvenime tenka minti valdiškuose kūdikių namuose. Žinoma, jeigu tik patenka į juos, nes būna, kad sutrikusios motinos protą aptemdo atsakomybės baimė ir ji pati atima iš savo kūdikio teisę gyventi. Gerai nors tai, jog susirūpinusi visuomenė pagaliau rado išeitį – miestų ligoninėse įrengė gyvybės langelius. Tai, rodos, protingiausia išeitis, norint apsaugoti pamestinukus kūdikius nuo tragiškos lemties.

Tačiau ir normaliose šeimose, kuriose, atrodo, vaikams netrūksta tėvų dėmesio ir šilumos, nestokojama savų problemų. Nėra idealių tėvų ir idealių vaikų. Tėvai dažnai nesupranta, ko jų atžaloms reikia. Rodos, šios viskuo aprūpintos, tėvai verčiasi per galvą, kad tik jų vaikai gyventų ne blogiau kaip jų bendraamžiai. Bet to nepakanka. Vaikai kažko vis ieško, kažko jiems nepakanka. Tas neramus, nesuvaldomas paauglystės amžius traukte traukia jaunuolius į ieškojimų ir naujų potyrių kelią, tačiau dažnai nuveda ir klystkeliais. Nesvarbu, kad tėvas galbūt yra garsus dainininkas ar politikas, Seimo narys ar žinomas mikrochirurgas, – jis ne visuomet sugeba apsaugoti savo vaikus nuo narkotikų liūno. Juk neužrakinsi vaiko namuose ir nesukontroliuosi kiekvieno jo žingsnio. Tačiau tai žinant nė kiek ne lengviau.

Yra daug valdiškų ir visuomeninių organizacijų, kurios neva rūpinasi augančia karta, neva padeda tėvams ir pedagogams spręsti iškilusias vaikų auklėjimo problemas. Tačiau apčiuopiamos naudos iš jų darbo nesimato.

Kas sukurs gyvybės langelį tiems nelaimingiems, gyvenimo prasmės nerandantiems savižudžiams paaugliams, toms pro daugiabučių namų langus ar nuo tiltų šokinėjančioms mergaitėms? Joms nelemta tapti motinomis, patirti motinystės džiaugsmo ir kančių. Jos bijo gyvenimo ir nemoka mylėti tokio, koks jis yra. Tas tyras jausmas, užklupęs nepasiruošusias mergaites tarsi pirmoji pavasarinė audra, sukelia jų trapiose sielose sąmyšį ir jos, nežinodamos, ką daryti, šoka pro langą. Ir kuo gali padėti tėvai? Pasakoti apie tikros, vienintelės meilės laukimą, jausmų brandą ar… paimti diržą?

Dabar Seime svarstomas įstatymo projektas apie baudžiamąją atsakomybę už smurtą prieš vaikus. Garbūs politikai ilgai ir nuobodžiai diskutuoja nesutardami, ar diržas ir „beržinė košė“ normalioje šeimoje yra vaikų auklėjamoji priemonė, ar smurto įrankis. Jeigu įstatymas bus priimtas toks, koks yra siūlomas, tai griežtai savo vaikus auklėjantiems tėvams gali tekti patiems pajausti įstatymo „diržą“.

Nesu fizinių bausmių šalininkas, bet atsakomybę už savo vaikų ateitį jaučiantys tėvai privalo turėti kažkokias drausminančias priemones, kurios padėtų nors iš dalies palaikyti šeimoje tvarką, neleistų vaikams pasukti į gyvenimo klystkelius. Bent tada, kai protingas ir draugiškas žodis neveikia. Juk tik tėvai geriausiai pažįsta savo vaikus – vieniems pakanka žodžio, o kitiems reikia „beržinės košės“.

Juk nieko nedarant iš tų „bjauriųjų ančiukų“ išaugs ne išdidžios gražuolės baltos gulbės, bet pasipūtę peštukai gaidžiai, baltos varnos arba – dar blogiau – negailestingi, plėšrūs naktiniai paukščiai.

Vytas DRUNIS