Sužlugusios įmonės darko miesto veidą

Kristina VAITKEVIČIENĖ

Kažkada buvusiam klestinčios pramonės miestui – Kybartams – šiuo metu liko tik uždarytų gamyklų griūvantys pastatai ir pavojų keliantys įrenginiai.

Paskambinę kybartiečiai prašė atvažiuoti ir pasižiūrėti, ką miestui paliko buvusi asfaltbetonio bazė. Žemės sklype tarp buvusio terminalo, anglių aikštelės, degalinės ir geležinkelio teritorijos, tankiame krūmų ir žolių sąžalyne, žioji didžiulės kiaurymės. Tai – įleistos į žemę buvusios bazės paliktos metalinės talpyklos, kurių dangčius jau seniai kažkas pasisavino. Kai kuriose iš jų dar likę naftos produktų, kitose pilna šiukšlių ir susikaupusio lietaus vandens.

Tokių „kraterių“ nedideliame plote yra apie dvidešimt. Baisiausia, kad talpyklų gylis toks, jog įkritęs žmogus tikrai neišsikapstytų. Juolab kad kai kurios jų pilnos kažkokio tąsaus marmalo. Nuošalioje vietoje net pagalbos šauksmo niekas neišgirstų.

Iš greta besimėtančių butelių, užkandžių likučių matyti, jog ši teritorija gana populiari tarp mėgstančių išgerti asmenų. Aišku, čia užsuka ir parūkyti bei šiaip nuošaliai paslampinėti mėgstantys paaugliai. Iki nelaimės trūksta nedaug…

Pakalbintas Kybartų reikalus gerai žinantis rajono mero padėjėjas Algimantas Mackevičius sakė, jog dėl šios problemos dar niekas nesikreipė. Kybartietis pažadėjo užsukti pažiūrėti ir pasirūpinti, kad kiaurymės būtų bent jau uždengtos. Pasak A. Mackevičiaus, reikėtų išsiaiškinti, kam priklauso teritorija, ir pasistengti tokius dalykus likviduoti. Mat svarbiausia yra žmonių saugumas. Jeigu talpyklose yra naftos atliekų, tai lėšų joms pašalinti būtų galima kreiptis į Aplinkos ministeriją. Greičiausiai minėtą teritoriją turės sutvarkyti Savivaldybė.

Dar vienas statinys-„monstras“ Kybartams liko uždarius buvusią skardos gamyklą. Ją valdžiusi UAB „Kybartų unitas“ šiuo metu likviduojama, tad pastatų likimas neaiškus.

– Dar ne taip seniai čia dirbo keletas žmonių, – sakė A. Mackevičius. – Buvo gaminamos melžtuvės, bidonai, laistytuvai, kitokie dalykai iš skardos. Kažkada gamykla klestėjo, plėtėsi. O dabar – gaila žiūrėti: patalpos išplėštos, buvo ir padegtos. Pats buvau viduje – viskas griūva. O norinčiųjų čia palandžioti visada atsiranda.