Atodangos

Visi galai į vandenį…

Visiems aišku, kuo skiriasi politikų, valdžios žmonių, aukštų pareigūnų ar turtuolių gyvenimas nuo eilinių piliečių kasdienybės. Ne tik materialine ar visuomenine padėtimi, bet dažnai ir dvigubu gyvenimo būdu. Viešoje erdvėje gerai matoma ir vertinama tik „gražioji“, paradinė, jų oficialios veiklos pusė, o kita – neretai ilgą laiką taip ir būna paslėpta nuo mūsų akių, tarsi tamsioji Mėnulio pusė. Jei žurnalistai ar profesinės garbės bei padorumo nepraradę pareigūnai atkapsto į paviršių negražius „gražių“ žmonių darbus, tada skubiai paleidžiama „gelbėjimo“ sistema ir visi galai kaip į vandenį…

Įvairiose teisėsaugos instancijose su triukšmu pradėtas tyrimas vilkinamas iki begalybės. Paprasčiau sakant, visos rezonansinės bylos „skandinamos“. Kartais, ir jų herojai.

Per du Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečius suskaičiuotume ne vieną dešimtį tylutėliai numarintų garsių, mūsų visuomenę sujaudinusių bylų. Kiek visko buvo? Ir Bražuolės tilto, ir J. Abromavičiaus susprogdinimai, ir ketverius metus vilkinama V. Pociūno žuvimo byla, dabar – Kauno pedofilų epopėja.

Visų rezonansinių bylų tyrimą žlugdo arba tarpvalstybinių santykių politikos subtilybės, arba pragmatiški viešo ir privataus intereso konfliktai. Keista, bet dažnai visos teisėsaugos institucijos imasi ginti ne viešą valstybės interesą, bet privatų, apraizgytą korumpuotais ryšiais.

Dar keisčiau, kad įstatymų sargai tokias bylas marina labai jau primityviai, tiesiog šabloniškai. Pavyzdžiui, V. Pociūno ir D. Kedžio mirties aplinkybių tyrimas. Ir vienu, ir kitu atveju tyrėjų nueita pačiu lengviausiu, pačiu trumpiausiu keliu. Atseit, tai banalios kasdieniškos mirtys buityje, neturinčios nieko bendra su kriminalu. Abiem atvejais kaltas alkoholis. Vienas, tarsi nuo girtumo iškrito per langą, o antrasis gėrimu užspringo. Ir visi galai į vandenį. Bylas galima užversti bei padėti į archyvą.

Atrodo panašiai baigsis ir Kauno pedofilų byla. Paskutinis įtariamasis A. Ūsas, aišku, išgėręs, nesuvaldė keturračio motociklo, veidu nukrito į pakelės balą ir prigėrė. O gal jis jau senai buvo kritęs „veidu į purvą“, todėl ir prigėrė? Ketvirtoji šios keistos bylos auka. Ar jau paskutinė? Net teisės mokslų nebaigusiam žmogui kyla labai logiškas klausimas: kam naudingos šios beprasmės mirtys? Juk jų tikrai nereikėjo. Keturi neeiliniai žmonės galėjo šiandien būti gyvi, džiaugtis gyvenimu, auginti vaikus… Jeigu tik tos tarnybos, kurioms mes patikėjome savo saugumą, tie politikai ir aukšti pareigūnai būtų sąžiningai atlikę tiesiogines pareigas. Bet jie savo darbą dirbo atmestinai, biurokratiškai atsirašinėdami. O dabar, po tokių skaudžių pasekmių, skubiai ir organizuotai plauna suteptus mundurus.

Baisiausia, kad nusikaltimų dangstymai tapo sistemingi. Tiek žmogžudysčių, tiek ekonominių nusikaltimų bylos sėkmingai marinamos metų metais. Laukiama senaties termino. Ir sulaukiama. Taip buvo garsiose piliečių santaupas paleidusių vėjais bankininkų, „Vikondos“, „Jangilos“ ir trijų teismo pirmininkų, sėkmingai dengusių milžiniškos kontrabandos organizatorius, susijusius su jais artimais giminystės ryšiais, bylose.

Ir šiandien vieno Lietuvos pasienio meras viešai įvardijamas kaip kontrabandininkų globėjas, bet jo „stogas“ – brolis Seime. Tad valdininkas nieko nebijo.

O ko baimintis mūsų kaimynų Marijampolės policijos vadams, taip pat puolusiems „veidu į purvą“? Jie irgi turi „stogą“.

Bankininkai, garsūs politikai, oligarchai, prokurorai, policininkai bei teisėjai yra sukūrę savo „gerų žmonių“ klubą, kurio nariai neliečiami. Jie virš įstatymų. O įstatymai leidžiami mums – eiliniams piliečiams, kurie gyvena „be stogo“.

Vytas DRUNIS