Atkaklūs nelaimėliai gandrai

Prieš kelias savaites įsisukęs vėtros šuoras nubloškė nuo paežerietės Levutės Šacienės jaujos stogo gandrų lizdą su visa šeimyna.

Žuvo ketvertas ką tik išsikalusių paukščiukų. Tiesa, atbėgusi sodybos šeimininkė prašė paskambinti į gyvūnų globos tarnybą, kad paimtų dar du leisgyvius, o ji pati bandanti gandriukus lesinti. Kiek besukau, kaip skelbiama, visą parą budinčiu telefonu, niekas nė šnipšt. Netrukus moteris pranešė, kad skambinti nebereikia: sužeistieji neišgyveno.

„Būdavo, parskrenda abu gandrai su pilnais gūžiais, dairosi, ieško, blaškosi, o mažylių nėra, – skundėsi gandrų globėja. – Atvažiuodavo žmonės net iš Kauno kiekvieną pavasarį ir rudenį, užrašydavo, ar parskrido, kada, kiek išperėjo. O dabar… Aš taip džiaugiausi jais, taip gražiai kleketuodavo… Gal elektrikai galėtų ant kieme esančio stulpo iškelti paaukštinimą?.. Gandrai ten vis tupia, mėgina lyg ir lizdą krauti, bet…“

Sunku nusakyti šių gražių paukščių netekties skausmą žodžiais, tik aišku, kad tą netektį jie labai išgyveno. Tai buvo matyti iš blaškymosi, žvalgymosi atsitūpus į senos lizdavietės vietą ant stogo kraigo, gretimų stulpų… Ir taip – ištisas dvi savaites. Ką bepadėsi: lizdas subyrėjo nepataisomai, nei jo užkelsi, nei surinksi.

Kartą eidamas pro Paežerių pagrindinę mokyklą pastebėjau, kaip ant aukšto jos kamino viršaus gandrų porelė jau kraunasi naują lizdą. Beveik neabejoju, kad tai – tie patys nelaimėliai iš visai netolimos sodybos, susiradę tokį pagrindą, kurio jokia vėtra neįveiks.

Deja, jie kraudami lizdą „neatsižvelgė“ į mokyklos nuomonę. Žmonės kalbėjo, kad gandrus mėginta iš ten „išrūkyti“, užkūrus katilinę. Juk neliks mokykla su užkimštu vieninteliu kaminu! Naujakuriams dūmai – nė motais. Teko visą lizdą nukelti ir ant kamino padaryti smailų žiogrį su raudona vėliavėle.

Pasirodė, kad gandrai – ne vilkai ir raudona spalva jų nepagąsdinsi. Priešingai, jie dar su didesniu įkarščiu ėmė ręsti naują šeimyninį būstą, nuo pat aušros iki sutemų nešdami žabarus, juos meistriškai primontuodami prie keturbriaunės užtvaros stipinų. Negi jie ruošiasi antrai vadai? Juk nespės iki rugpjūčio išperėti ir išauginti. Sakau, gal tą netekties gėlą nelaimėliai malšina atkakliu darbu, savaip užsimiršdami. Kas žino, jų nepaklausi…

O gal, kaip sako Levutė, reikėtų prašyti RST vadovų dar šįmet padaryti tokį pat dirbtinį lizdo laikiklį ant elektros stulpo jos sodyboje, kokį pernai padarė ant linijos Kudirkynės link? Visai tikėtina, kad gandrai, kitąmet parskridę ir neradę ant mokyklos kamino lizdo, imsis krauti jį senoje vietoje, sodyboje, kaip netrukus po nelaimės jau mėgino tai daryti greta buvusios lizdavietės…

Tarp kitko, pastebėjau šįmet gerokai sumažėjusią mūsų nacionalinių paukščių – gandrų populiaciją. Yra nemažai apleistų, piktžolėmis žydinčių lizdų. Priežastys gali būti kelios. Ten, Afrikoje, gyventojams trūksta maisto, tai jie papildo savo racioną mūsų gandriena. Čia, Lietuvoje, gandrams trūksta varlių – ir ne tik. Besaikis žemės ūkio „chemizavimas“ naikina laukuose ir visa tai, kas gyva. Jau gal dešimtmetis plačiose Paežerių apylinkėse nemačiau ir negirdėjau nė vienos kurapkos! O gerokai anksčiau žiemą pastebėdavau dešimtis būrelių, paukščiams statydavome palapines. Įdomu, ar mūsų rajone dar kur nors yra kurapkų? Beje, ir pempė Parausių balose bei kitur tapo didele retenybe. Apie griežlę, jerubę, volungę, slanką, kuoduotąjį vieversį, net paprastą vyturėlį jau nekalbu. Kadaise pavasarį visas dangus skambėte skambėjo nuo jo giesmelių, pempės sveikino „gyvi, gyvi“, o šįmet mačiau tik vienintelį vyturėlį, kuris plazdeno be jokio čirenimo…

Darosi nyku. Kaip čia neprisiminsi vieno epizodo, išplaukiančio iš atminties gilumos: mokyklos sode nemažą obelaitę užpuolė vikšrai. Pagalvojau – nieko tokio, neką jie čia padarys. Po geros savaitės atėjęs nustebau: ant didoko medžio – nė mažiausio lapelio ir… nė vieno vikšro. Nekoks palyginimas, bet gamta mėgsta pusiausvyrą – visiems turi užtekti vietos: ir paukščiui, žvėriui, ir augalui…

Vytautas GRINIUS