Pandemija vilkaviškietę sugrąžino į tėvynę ir įsuko į svajonių verslą

Eglė KVIESULAITIENĖ

Kai prieš penkerius metus „Santaka“ kalbino vilkaviškietę Ingą Mauraitę, ji dirbo „Ryanair“ kompanijos stiuardese ir buvo šventai įsitikinusi, kad savo profesijos nekeistų į jokią kitą. Įvairiose Europos šalyse gyvenusi, keliones įsimylėjusi moteris save vadino „klajūne“ ir net neįsivaizdavo, kad užklupusi pandemija ją tiesiogine to žodžio prasme nuleis ant žemės. Tačiau prieš metus tuometinius gyvenimo planus sugriovęs koronavirusas vilkaviškietę ne tik sugrąžino į tėvynę, bet ir įsuko į svajonių verslą.

„Niekada nesakyk niekada“

Į naują veiklą panirusi Inga juokiasi vis dažniau suprantanti liaudies patarlėse slypinčią išmintį, o ypač tą, kuri sako: „Niekada nesakyk niekada.“ Mat namuose, kuriuose nuolat kvepėdavo mamos kepamais tortais, augusi Inga buvo įsitikinusi, kad kuo jau kuo, o konditerija niekada neužsiimsianti.

– Nuo mažumės matydavau, kiek laiko ir pastangų mama įdeda kepdama, puošdama saldumynus, tad su broliu dvyniu sakydavome, kad mes esame mėsėdžiai ir galime apsieiti be tortų, – linksmai pasakojo I. Mauraitė.

Anglų filologiją Vilniaus universitete krimtusi, o vėliau Sienos universitete italų kalbos, istorijos ir kultūros specialisto diplomo siekusi Inga paskutinius septynerius metus dirbo stiuardese, gyveno tai Italijoje, tai Ispanijoje, tai Prancūzijoje ar Anglijoje ir skraidė po visą pasaulį. Nors vilkaviškietei darbas patiko, ją nuolat kankino tėvynės ir artimųjų ilgesys. Tačiau turėdama galimybę pigiai įsigyti lėktuvo bilietus į namus grįždavo pakankamai dažnai.

Nustebino tėvus

Kai praėjusį pavasarį pasaulį užklupo pandemija, lėktuvų pilotai ir stiuardesės tai pajuto bene pirmieji, mat jų darbai išvis sustojo. Tačiau tada I. Mauraitė tikėjosi, kad tai tik laikini nesklandumai ir sienos užsidarė trumpam. Tad dabar džiaugiasi laiku sugrįžusi į gimtinę ir neužstrigusi užsienyje.

Pirmus kelis mėnesius Inga mėgavosi laiku, praleistu su artimaisiais – padėjo tėvams versle, kuitėsi darže ir džiaugėsi atradusi gėlininkystę bei sodininkystę. Tačiau laikas bėgo, o pandemija ir toliau kaustė pasaulį. Užklupus žiemai Inga vis dažniau susimąstydavo, kas bus, jei tokia situacija užsitęs dar ilgiau.

Kai prieš Kalėdas ruošusis labdaros renginiams Ingos mama Irma paprašė kaip nors prisidėti prie kilnios idėjos, duktė neatsisakė. Tuomet svarstė, kad didžiosios metų šventės neįsivaizduojamos be meduolių, tad iškepė meduolinį namelį ir išdailino jį įvairiaspalve glazūra. Kalėdinis kepinys visiems labai patiko, o pačiai Ingai kūrybinis procesas pasirodė labai malonus. Jai kilo idėja meduolių iškepti ir kitoms progoms.

Paskanauti gražiųjų I. Mauraitės meduoliukų norinčiųjų netrūko, tad ji nuolat sukosi virtuvėje, o naujas užsiėmimas, ypač kūrybinis procesas, jai teikė didžiulį malonumą. Mama Irma ir visa Maurų šeimyna labai palaikė dukterį ir visaip jai padėjo, tačiau negalėjo atsistebėti, kad visada toliau nuo konditerijos laikiusis Inga su tokiu užsidegimu paniro į meduolių kūrimo procesą. Tėvai sakė niekada nežinoję, kad jų vyresnėlė turi tokių subtilių meninių sugebėjimų ir mėgsta piešti.

Nėrė į verslą

Užsiėmusi nauja veikla Inga kuo toliau, tuo labiau jautė, kad nebenori grįžti į užsienį, į ankstesnį skrydžių romantika apipintą, tačiau sunkų, fiziškai ir psichologiškai alinantį darbą, tad pradėjo brandinti idėją kurti savo verslą. Ji suskato dar labiau domėtis meduolių receptūromis, gamybos technologija, lankė virtualius kursus, o tada suko galvą, kaip reikėtų pavadinti savo kepyklėlę. Netrukus buvo sukurtas logotipas ir internetinis „Facebook“ puslapis „Ne tik meduolis“.

Iš pradžių nedrąsiai žengusi į verslą, vilkaviškietė pripažino, kad kartais pagalvoja, jog greitai viena neišsivers. Prieš Velykas ji turėjo tiek užsakymų, kad miegui galėdavo skirti vos po kelias valandas. Inga gamino velykinius meduolinių gėlių rinkinukus, meduolinius kiaušinius, zuikius, višteles, o naujos idėjos vis nedavė ramybės.

Mažiesiems saldumynų mėgėjams jauna verslininkė pasiūlė nedažytus meduolinius kiaušinius ir glaistų rinkinį, kad kiekvienas galėtų pats susikurti patį gražiausią saldų margutį.

Per velykinę „karštinę“ pakuoti ir išvežioti užsakymus Ingai talkino visa šeima, mat meduoliai keliavo į įvairius Lietuvos miestus ir net užsienio šalis.

Tačiau praėjus Velykoms užsakymai nesibaigė, nes atlaisvėjus karantinui žmonės pradėjo daugiau bendrauti, vykti į svečius, džiuginti vieni kitus dovanomis.

Ne darbas, o kūryba

Dažniausiai meniška verslininkė gamina proginius meduolių rinkinius, skirtus šv. Valentino, Motinos dienoms, vaikų gimtadieniams, taip pat profesinius – medikams, mokytojams ir kt., tačiau sulaukia ir individualių užsakymų.

– Viena klientė sakė norinti meduolių padovanoti savo kineziterapeutui, tad tradicinis rinkinys su švirkštais ir tabletėmis netiko. Teko ieškoti informacijos, improvizuoti ir kurti meduolius, atspindinčius kineziterapeuto darbą, – prisiminė I. Mauraitė. – Dažnai tėvai meduolių rinkinius užsako pagal vaikų pomėgius, juose nori matyti animacinių filmų ar kompiuterinių žaidimų herojus. Tad mano veikla – nuolatinė kūryba.

I. Mauraitė prisipažįsta, kad tešlos minkymas ar glaisto maišymas ir dabar nėra didžioji jos aistra, tačiau kūrybos procesas, spalviniai deriniai, piešimas teikia neapsakomą malonumą.

Idėjų meduolių dekoravimui Inga yra net susapnavusi, tačiau jos gali gimti bet kur – pamačius gėlės žiedą, paveikslą ar net pravažiuojantį automobilį.

Kad išgautų subtilius, pastelinius glaisto atspalvius, tenka maišyti spalvas, jas derinti, o tai taip pat kūrybinis procesas. Vien žalios, kuri dažniausiai naudojama augalų lapeliams dekoruoti, Inga turi sukūrusi 7 atspalvius. Meduolių dekoravimui naudojama skirtinga glaisto tekstūra, nes vienos detalės piešiamos konditeriniu švirkštu, kitos – teptuku.

Dėkinga iššūkiui

Į verslo vandenis nėrusi Inga norėtų, kad jos meduolių rinkiniai ne tik džiugintų akį, būtų skanūs, bet ir taptų edukacine priemone. Jau dabar su kai kuriais klientais užsimezgusi draugystė, tad žmonės Ingai siunčia savo vaikų dekoruotų meduolių nuotraukas. Vaikų kūrybiškumas ją be galo džiugina.

– Iš meduolių galima sukurti bet ką, kas tik egzistuoja pasaulyje, tad mano galvoje – aibė idėjų, tik trūksta laiko jas įgyvendinti, mat užsiimu ir kita veikla, – kalbėjo vilkaviškietė.

I. Mauraitė priklauso maltiečių ordinui ir Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijai, tad ten savanoriauja. Pastaruoju metu apsigyvenusi Kaune ji nuolat talkina Kauno COVID-19 vakcinacijos centre. Ši veikla jai teikia daug džiaugsmo.

– Kai per daug užsisėdžiu prie meduolių, pajuntu, kad pats laikas pakeisti aplinką ir skubu į vakcinacijos centrą, – pasakojo veikli moteris.

Inga sakė užjaučianti tuos žmones, kuriems kilusi koronaviruso pandemija sugriovė planus, pakeitė gyvenimą į blogąją pusę. Tačiau ji pati susiklosčiusiai situacijai sakė esanti labai dėkinga, nes kilę iššūkiai buvo tarsi spyris kažką keisti, – sugrąžino į tėvynę greta artimų žmonių, paskatino kurti, dovanojo mylimą veiklą ir gyvenimo pilnatvę.