Nekrologas

Svajūnei išėjus…

Šį tre­čia­die­nį į ne­bū­tį išė­jo Vil­ka­viš­ky­je gi­mu­si, au­gu­si ir po stu­di­jų Vil­niu­je vėl į gim­tą­jį mies­tą dar­buo­tis su­grį­žu­si Re­da KU­KIE­NĖ, vi­sų ži­no­ma Sva­jū­nės var­du.

Gy­ve­ni­mo laik­ro­dis Sva­jū­nei iš­tik­sė­jo 45 me­tus 5 mė­ne­sius ir 20 die­nų. Ta­čiau ir per tą trum­pą gy­ve­ni­mo tarps­nį Ji su­ge­bė­jo at­ras­ti sa­vo dar­bų, sie­kių, su­ma­ny­mų, sa­vo mei­lės žmo­nėms lau­ką.

Jau 1991 me­tais R. Ku­kie­nė pra­dė­jo dar­bą Lie­tu­vos ūki­nin­kų są­jun­gos Vil­ka­viš­kio sky­riu­je, vė­liau ta­po Že­mės ūkio rū­mų at­sto­ve. 1996 me­tais su gru­pe bend­ra­min­čių Ji įkū­rė žem­dir­bių ban­ke­lį, ku­ris vė­liau ta­po Vil­ka­viš­kio kre­di­to uni­ja, o Sva­jū­nė – jos stei­gė­ja ir ad­mi­nist­ra­to­re. Bū­da­ma reik­li sau ir bend­ra­dar­biams, sten­gė­si at­sto­vau­ti kuo pla­tes­niam žem­dir­bių ra­tui. Jos pa­stan­go­mis ra­jo­ne bu­vo įsteig­ta ke­le­tas Kre­di­to uni­jos sky­rių. Sva­jū­nė sie­kė, kad sky­riai bū­tų leng­vai pa­sie­kia­mi ato­kiau­sio­se ra­jo­no vie­to­se gy­ve­nan­tiems žmo­nėms. Nes­pė­jo…

Vi­sų žmo­nių, o ypač – žem­dir­bių, pro­ble­mos ir rū­pes­čiai ta­po įvai­rias pa­rei­gas ėjusios Sva­jū­nės kas­die­niu dar­bu. Ji bu­vo vi­sur, kur rei­kė­jo gin­ti ar at­sto­vau­ti mū­sų ra­jo­no Kre­di­to uni­jos na­rių in­te­re­sus. Sun­ku bū­tų iš­var­dy­ti vi­sus, kam su rei­ka­lais te­ko kreip­tis į Sva­jū­nę ir su­lauk­ti pa­ta­ri­mo, pa­gal­bos, tie­siog ge­ro žo­džio. Ko ge­ro, to­kiais mo­men­tais Ji bu­vo pa­ti lai­min­giau­sia, nes jau­tė­si tik­rai rei­ka­lin­ga.

Ne­te­ko­me žmo­gaus, ku­ris la­bai my­lė­jo gy­ve­ni­mą, sa­vo šei­mą. Ji bu­vo ku­pi­na op­ti­miz­mo, ener­gi­jos, sten­gė­si kiek­vie­nam pa­dė­ti.

Penk­ta­die­nį R. Ku­kie­nė vi­sam lai­kui at­gu­lė Bart­nin­kų ka­pi­nė­se, kur jau il­si­si Jos tė­ve­liai ir ki­ti ar­ti­mie­ji.

Kre­di­to uni­jos val­dy­ba
ir ste­bė­to­jų ta­ry­ba

Užsk.5472