Šieno ritiniai trukdo traktorių savininkams

Kristina VAITKEVIČIENĖ

Į re­dak­ci­ją pa­skam­bi­nu­si mat­lau­kie­tė tei­gė, kad ke­lių sa­vi­nin­kų grū­dų san­dė­liui ir gre­ta esan­čioms fer­moms iš­ki­lo rim­tas gais­ro pa­vo­jus.

Mat­lau­kie­tė Da­nu­tė Stan­ke­vi­čie­nė sa­kė, jog prie pat san­dė­lio du­rų, po sto­gi­ne, ark­lių vers­lu be­si­ver­čian­tis Gin­ta­ras Kve­da­ras šį­met su­si­kro­vė šie­no ri­ti­nius.

– Čia mes kas­dien va­žiuo­ja­me su trak­to­riais, nes lai­ko­me juos šia­me san­dė­ly­je, – aiš­ki­no Stan­ke­vi­čiai. – Dar ta­da, kai tik ga­vo­me už pa­jus šį pa­sta­tą, vi­si ta­rė­mės, kad jo­kio šie­no čia ne­lai­ky­si­me. Ma­ža kas – iš­lėks žie­žir­ba iš trak­to­riaus ir vi­sų tur­tas su­pleš­kės. Juk nuo­sa­vy­bė čia ne vie­no, o ke­lių sa­vi­nin­kų. Gre­ta sto­vi tvar­tai, ku­rie ir­gi ne vie­nam žmo­gui pri­klau­so. Bend­ro­mis pa­tal­po­mis nau­do­ja­mės jau ne vie­nus me­tus, bet nie­ka­da to­kių pro­ble­mų ne­ki­lo kaip šį­met.

D. Stan­ke­vi­čie­nė sa­kė, kad pa­sta­to priean­gis pri­klau­so gar­baus am­žiaus se­no­lei, ku­ri sa­vo tur­to jau ne­pa­jė­gia val­dy­ti, tad tuos rei­ka­lus per­da­vu­si duk­rai. Ši ir lei­du­si priean­giu nau­do­tis G. Kve­da­rui, ku­ris gre­ta yra nu­si­pir­kęs ir su­si­tvar­kęs da­lį fer­mų.

– Ban­dė­me gra­žiuo­ju šne­kė­ti, su­si­tar­ti, bet nie­kas nė gir­dė­ti ne­no­rė­jo apie mū­sų bai­mę, – skun­dė­si D. Stan­ke­vi­čie­nė. – Tie ri­ti­niai su­sta­ty­ti be tvar­kos, ap­link vi­sur pri­tar­šy­ta šie­no – die­va­ži, už­si­deg­sime ku­rią die­ną. Skam­bi­no­me te­le­fo­nu 01, tai ga­vo­me at­sa­ky­mą, kad ugniagesiai tik ge­si­na gais­rus. Tai kur mums kreip­tis?

Stan­ke­vi­čių šei­ma bai­mi­no­si, jog to­kią karš­tą va­sa­rą vis­ko ga­li at­si­tik­ti, o ke­lių žmo­nių nuo­sa­vy­bė nė­ra ap­draus­ta.

Pas­kam­bi­nę į Vil­ka­viš­kio prieš­gais­ri­nę gel­bė­ji­mo tar­ny­bą su­ži­no­jo­me, jog dėl šios si­tua­ci­jos ge­riau­sia bū­tų kreip­tis į Vals­ty­bi­nės prieš­gais­ri­nės prie­žiū­ros po­sky­rį. Šio po­sky­rio vir­ši­nin­kas Aud­ro­nius Stro­gi­nis in­for­ma­vo, kad pir­miau­sia pa­sta­to sa­vi­nin­kai tu­rė­tų pa­ra­šy­ti pra­šy­mą iš­tir­ti si­tua­ci­ją. Ta­da į mi­ni­mą vie­tą bus pa­siųs­tas prieš­gais­ri­nės sau­gos ins­pek­to­rius, ku­ris nu­sta­tys, ar ne­bu­vo pa­žeis­tos tai­syk­lės. Pas­ta­tas tu­rė­tų bū­ti nau­do­ja­mas pa­gal pa­skir­tį. Jei jo pa­skir­tis nė­ra pa­keis­ta ir tai ne dar­ži­nė šie­nui lai­ky­ti, pa­žei­dė­jui teks at­sa­ky­ti ad­mi­nist­ra­ci­ne tvar­ka.

Pa­sak Vil­ka­viš­kio PGT vir­ši­nin­ko pa­va­duo­to­jo Ri­mo Jurk­šo, ge­riau­sia bū­tų, kad žmo­nės su­ge­bė­tų tar­pu­sa­vy­je iš­si­spręs­ti to­kias pro­ble­mas. Ug­nia­ge­siai į pri­va­tų sek­to­rių sa­vo ini­cia­ty­va kiš­tis ne­ga­li. Jei tai bū­tų vals­ty­bės įstai­ga, ta­da vi­sai kas ki­ta. Šiuo at­ve­ju pro­ce­dū­ros – ga­na su­dė­tin­gos.

Pa­kal­bin­tas Ky­bar­tų ūki­nin­kas Gin­ta­ras Kve­da­ras tvir­ti­no, kad jis sve­ti­mos te­ri­to­ri­jos neu­žė­mė. Gre­ta sto­vi jo pa­ties nuo­sa­vy­bė – su­tvar­ky­tų fer­mų da­lis, tad ir pa­ts ne­ri­zi­kuo­tų, jei ma­ny­tų, jog kas nors ga­li už­si­deg­ti.

– Tei­siš­kai ši­tie san­dė­liai sa­vi­nin­kų ne­tu­ri, nes tie žmo­nės, ku­rie skun­džia­si, tu­ri tik pa­jų do­ku­men­tus, o ne nuo­sa­vy­bės „po­pie­rius“, – aiš­kiai su­sier­zi­nęs sa­kė G. Kve­da­ras. – Ne­sup­ran­tu, ko­dėl prie ma­nęs ka­bi­na­si, akis dras­ko, gra­si­na. Kad ir kaip ten bū­tų, aš šie­no iš­si­vež­ti ne­ža­du, nes tu­riu to­kią pat tei­sę lai­ky­ti jį čia, kaip ki­ti – trak­to­rius. Man nau­do­tis šiuo plo­tu lei­do pa­jų sa­vi­nin­kė. Be to, pa­sta­to pa­skir­tis yra ne dirb­tu­vės ar ga­ra­žas, o šak­nia­vai­sių san­dė­lis.

Į ši­tą is­to­ri­ją mat­lau­kie­čiai įtrau­kė ir se­niū­ni­ją. Ant­ra­die­nį nu­vy­kęs į mi­nė­tą pa­sta­tą Ky­bar­tų se­niū­nas Aud­rius Bal­bie­rius kons­ta­ta­vo fak­tą, kad ri­ti­niai su­sta­ty­ti tvar­kin­gai, įva­žia­vi­mo į san­dė­lį neužs­to­ja.

No­rė­da­mi kreip­tis į ug­nia­ge­sius dėl pa­tik­ri­ni­mo, žmo­nės pri­va­lo tu­rė­ti nuo­sa­vy­bės do­ku­men­tus. Siek­da­mi juos gau­ti, mat­lau­kie­čiai tu­rė­tų kreip­tis į teis­mą. Kol kas, pa­sak se­niū­no, į Vals­ty­bi­nės prieš­gais­ri­nės prie­žiū­ros po­sky­rį teks kreip­tis se­niū­ni­jai, kad spe­cia­lis­tai iš­tir­tų pa­dė­tį ir nu­sta­ty­tų, kas ga­li­ma ir kas ne tiek šie­no lai­ky­to­jui, tiek ki­tiems pa­sta­to šei­mi­nin­kams.

– Kai ins­pek­to­rius pa­tik­rins, ar ne­pa­žeis­ti prieš­gais­ri­nės sau­gos rei­ka­la­vi­mai, nu­ro­dys, kas ką tu­ri su­si­tvar­ky­ti, vi­siems bus ra­miau, – kal­bė­jo se­niū­nas. – Jei kil­tų gais­ras, žmo­nės po to kreip­tų­si į se­niū­ni­ją dėl pa­ra­mos. Kad ne­rei­kė­tų švais­ty­ti mū­sų vi­sų pi­ni­gų, ge­riau pa­si­rū­pin­ti, jog nie­ko blo­go neį­vyk­tų.