Karaliaučiuje eksponavome seną techniką

Rug­sė­jo 11-oji „Se­nų ve­ži­mų“ klu­bui bu­vo iš­vy­kų die­na. Aš­tuo­ni se­ni au­to­mo­bi­liai vy­ko į Ka­ra­liau­čiu­je su­reng­tą mies­to šven­tę, o net sep­ty­nio­li­ka „Se­nų ve­ži­mų“ klu­bo au­to­mo­bi­lių da­ly­va­vo Kaz­lų Rū­dos mies­to šven­tė­je.

Tvar­ka be­veik ne­pa­si­kei­tu­si

Į šven­tę ne­to­li­ma­me už­sie­ny­je mus pa­kvie­tė Ka­ra­liau­čiaus (Ka­li­ning­ra­do) se­no­vi­nės tech­ni­kos klu­bas „Av­to­ret­ro“ – kai­my­nai šven­tė sa­vo mies­to 755 me­tų ju­bi­lie­jaus šven­tę.

Sėk­min­gai kir­tę Lie­tu­vos ir Ru­si­jos sie­ną, stab­te­lė­jo­me Sta­lu­pė­nuo­se (Nes­te­ro­ve). Kol eki­pa­žų na­riai bu­vo iš­vy­kę į mies­te­lio tur­gų pa­si­keis­ti pi­ni­gų, li­ku­sie­ji pa­si­dai­rė­me po šį ne­di­de­lį pa­sie­nio mies­te­lį.

Pas­te­bė­jo­me, kad, pa­ly­gin­ti su tuo, kas pas kai­my­nus bu­vo prieš de­šim­tį me­tų, ma­žai kas pa­si­kei­tę – gal tik nau­jai išas­fal­tuo­ta cent­ri­nė gat­vė. Po mies­tą, kaip ir anks­tes­niais lai­kais, laks­to ga­na di­de­li pa­lai­di šu­nys, gat­vė­mis rie­da ne­ma­žai ta­ry­bi­nių au­to­mo­bi­lių.

Iš Sta­lu­pė­nų pa­su­ko­me į Gum­bi­nę (Gu­se­vą). Už­su­kę į mies­to pa­kraš­ty­je esan­čią de­ga­li­nę nu­ste­bo­me, iš­vy­dę nu­si­drie­ku­sią maž­daug de­šim­ties au­to­mo­bi­lių ei­lę. Dir­bo tik dvi ko­lo­nė­lės. Mes ru­siš­ką ben­zi­no įsi­py­li­mo tvar­ką juk jau se­niai esa­me pa­mir­šę.

Se­nų au­to­mo­bi­lių ba­kus už­pil­dę pa­ge­rin­tu A-76 ben­zi­nu, ato­kvė­pio mi­nu­tę iš­šo­vė­me šam­pa­ną (kas ne­vai­ruo­ja – tas „vartoja“). Kai­my­ni­nė­je ša­ly­je, ži­nia, Ke­lių eis­mo tai­syk­lės yra itin griež­tos: čia vai­ruo­to­jams ne­leis­ti­na nė pro­mi­lė.

Va­žiuo­da­mi Ka­ra­liau­čiaus link, kiek akys ap­rė­pė, ma­tė­me lau­ki­nę gam­tą. Tik ties Gum­bi­ne pa­ste­bė­jo­me vos ke­le­tą dir­ba­mų že­mės lo­pi­nė­lių. Pa­ke­lės – „gra­žios“ dėl lau­ki­nių žy­din­čių gė­lių. Kai ku­rių aukš­tis vir­ši­jo žmo­gaus ūgį.

„Pa­sis­vei­ki­no“ na­mas vai­duok­lis

Kuo la­biau ar­tė­jo­me prie Ka­ra­liau­čiaus, tuo ke­lias bu­vo ge­res­nis, o ke­ly­je su­tik­ti au­to­mo­bi­liai – nau­jes­ni. La­bai daug va­ži­nė­ja vi­su­rei­gių, dau­gu­ma – su tam­sin­tais stik­lais.

Ka­ra­liau­čiaus priei­go­se at­vyks­tan­čius sve­čius „pa­svei­ki­na“ na­mas vai­duok­lis – gelž­be­to­ni­nis monst­ras, pa­sta­ty­tas ant ka­ra­lių pi­lies griu­vė­sių. Apg­riu­vu­si ka­ra­lių pi­lis po Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro dar ke­le­tą de­šimt­me­čių sto­vė­jo. Po­ka­riu klai­džiuo­se pi­lies po­že­miuo­se bu­vo ieš­ko­ta iš Pe­ter­bur­go iš­ga­ben­to gin­ta­ro kam­ba­rio. Griu­vė­sius su­sprog­di­nus, pa­sta­ty­tas šis monst­ras, ku­ria­me tu­rė­jo įsi­kur­ti vie­ti­nė val­džia.

Se­nie­ji pro­tė­viai tik­riau­sia ker­ši­ja – di­džiu­lis gelž­be­to­ni­nis sta­ti­nys svy­ruo­ja į šo­nus. Ką su juo da­rys, ma­tyt, ne­ži­no net pa­tys mies­to šei­mi­nin­kai. Su­si­mo­kė­ju­sie­ji pi­ni­gus tuš­čio­se sta­ti­nio erd­vė­se ga­li pa­si­va­ži­nė­ti kro­si­niu mo­to­cik­lu ar kur­ti siau­bo fil­mą. Kai ku­riuo­se lan­guo­se ma­to­si užuo­lai­dos – tik­riau­siai ten įsi­kū­rę be­na­miai. Kad sta­ti­nys ne­bau­gin­tų mies­to sve­čių, jis nu­da­žy­tas.

Šven­tė­je eks­po­na­vo­me se­nus au­to­mo­bi­lius

Ka­ra­liau­čiu­je mus pa­si­ti­ko „Av­to­ret­ro“ klu­bo na­riai, at­vy­kę ke­lio­mis de­šim­ti­mis se­nų au­to­mo­bi­lių. Sta­dio­ne ap­su­ku­si gar­bės ra­tą, mū­sų ko­lo­na pa­ju­dė­jo į vie­ną iš cent­ri­nių Ka­ra­liau­čiaus gat­vių, kur šven­tės da­ly­viams ir mies­to sve­čiams eks­po­na­vo­me se­nus au­to­mo­bi­lius. Ma­ši­nas pa­li­ko­me ne­ra­kin­tas, tad no­rin­čių­jų pa­sė­dė­ti prie vai­ro ne­trū­ko. Tuo me­tu mus šei­mi­nin­kai pa­vai­ši­no ja­po­niš­kais prieš­pie­čiais.

Prieš va­ka­ri­nę da­lį ko­le­gos iš Ka­ra­liau­čiaus su­ren­gė ne­di­de­lę eks­kur­si­ją po įdo­mes­nes mies­to vie­tas. Ap­lan­kė­me upės ap­sup­ty­je įsi­kū­ru­sią ka­ted­rą, kur pa­lai­do­tas lie­tu­vių kil­mės Prū­si­jos fi­lo­so­fas, kla­si­ki­nės vo­kie­čių fi­lo­so­fi­jos pra­di­nin­kas Ima­nue­lis Kan­tas. Be­je, ši ka­ted­ra, 1944-ųjų rugp­jū­tį smar­kiai nu­ken­tė­ju­si nuo ame­ri­kie­čių ir ang­lų avia­ci­jos bom­bar­da­vi­mo, pra­dė­ta at­sta­ty­ti tik 1992 me­tais ir tai mies­tui kai­na­vo dau­giau kaip 7 mi­li­jo­nus do­le­rių.

Ka­ra­liau­čiu­je ma­tė­me daug nau­jų sta­ty­bų, kai ku­rie pa­sta­tai spe­cia­liai su­pro­jek­tuo­ti lai­kan­tis se­no­jo vo­kiš­ko sti­liaus.

Įs­pū­din­gas le­gen­di­nis po­van­de­ni­nis lai­vas

Ant­rą­ją eks­kur­si­jos die­ną ap­lan­kė­mė So­vie­tų Są­jun­go­je pa­sta­ty­tą po­van­de­ni­nį lai­vą, ku­ris dvi de­šim­tis me­tų pri­klau­sė TSRS Šiau­rės lai­vy­nui (1969–1990), o ki­tus aš­tuo­ne­rius me­tus – Bal­ti­jos lai­vy­nui. Įgu­lą su­da­rė 80 jū­rei­vių. Lai­vas nu­grimz­da­vo į 400 met­rų gy­lį ir iš­jun­gęs va­rik­lius vi­siš­ko­je ty­lo­je iš­bū­da­vo ke­le­tą sa­vai­čių. To­kio lai­vo ne­bū­da­vo įma­no­ma su­sek­ti.

Lai­vo in­ter­je­ras nuo 1969-ųjų la­bai ma­žai pa­si­kei­tęs. Ja­me yra daug mums ne­sup­ran­ta­mos įran­gos, ert­mių ir šach­tų. Į klau­si­mus ten su­tik­tas bu­vęs lai­vo ka­ri­nin­kas neat­sa­ki­nė­jo, nes vis dar sau­go­mos šio le­gen­di­nio lai­vo pa­slap­tys. Ta­čiau už pa­pil­do­mus šim­tą rub­lių nu­si­fo­tog­ra­fa­vo­me vilkėdami au­ten­tiš­ko­mis po­van­de­ni­nio lai­vo įgu­los uni­for­mo­mis.

Įs­pū­dį pa­li­ko ir eks­kur­si­ja su ka­te­riu ap­link sa­lą, ku­rio­je stūk­so mi­nė­ta mies­to ka­ted­ra. Plau­kė­me ke­le­tą ki­lo­met­rų ir jū­ros link. Po pie­tų at­si­svei­ki­no­me su ko­le­go­mis – „Av­to­ret­ro“ klu­bo na­riais ir iš­sku­bė­jo­me į na­mus.

Re­nal­das Da­rius DU­LINS­KAS