Unikalių atvirukų paroda

Kristina VAITKEVIČIENĖ

Šian­dien, 12 val., Pa­sau­lio ky­bar­tie­čių drau­gi­jos būs­ti­nė­je ati­da­ro­ma uni­ka­li pa­ro­da „Iš­ny­ku­sios sie­nos“.

Parodoje eks­po­nuo­ja­mi at­vi­ru­kai ir fo­tog­ra­fi­jos, įam­ži­nę XIX a. pa­bai­gos – XX a. pra­džios Ru­si­jos ir Prū­si­jos pa­sie­nį, mui­ti­nę, pa­rei­gū­nų dar­bą. Pir­ma­die­nį pa­ro­da per­si­kels į Ky­bar­tų kul­tū­ros cent­rą.

Vi­są va­sa­rą šią eks­po­zi­ci­ją lan­ky­to­jai ga­lė­jo ap­žiū­rė­ti Vil­niu­je, Mui­ti­nės mu­zie­ju­je. Pa­ro­da pa­reng­ta iš fo­tog­ra­fi­jos is­to­ri­ko Dai­niaus Ju­ne­vi­čiaus at­vi­ru­kų ir fo­tog­ra­fi­jų ko­lek­ci­jos bei pa­pil­dy­ta ke­liais ki­tų ko­lek­ci­nin­kų pa­sko­lin­tais uni­ka­liais eks­po­na­tais.

Iš eks­po­nuo­ja­mų at­vi­ru­kų rin­ki­nio ga­li­ma daug su­ži­no­ti apie lai­kus, kai per da­bar­ti­nę Lie­tu­vos te­ri­to­ri­ją ėjo vals­ty­bi­nė Ru­si­jos ir Prū­si­jos sie­na. Ši pa­ro­da ga­lė­tų tap­ti dar vie­na pa­ska­ta do­mė­tis mū­sų vals­ty­bės is­to­ri­ja, fik­suo­ti lai­ke tirps­tan­čią žmo­gaus, kraš­to ir pa­sau­lio šian­die­ną.

Daž­nas XIX a. pab. – XX a. pr. ke­liau­to­jas, stab­te­lė­jęs pa­sie­nio už­kar­do­je ar mui­ti­nė­je, įsi­gy­da­vo ten par­da­vi­nė­ja­mų su­ve­ny­ri­nių at­vi­ru­kų. Pas­ta­ruo­siuo­se daž­niau­siai bū­da­vo bū­tent tos pa­sie­nio vie­to­vės at­vaiz­das, pie­ši­nys ar fo­tog­ra­fi­ja. Už­ra­šę pa­lin­kė­ji­mus ir trum­pus ke­lio­nės įspū­džius, ke­liau­to­jai čia pat iš­siųs­da­vo įsi­gy­tus at­vi­ru­kus na­miš­kiams. Ši­taip iki mū­sų die­nų ir iš­li­ko ne­ma­žai se­no­vi­nių at­vi­ru­kų, ku­riuos ren­ka jų ko­lek­cio­nie­riai. Toks ho­bis va­di­na­mas fi­lo­kar­ti­ja.

Be­ne daž­niau­siai to me­to at­vi­ru­kuo­se vaiz­duo­ta Vir­ba­lio mui­ti­nė. Kuk­laus Vir­ba­lio (ru­siš­kai va­din­to Verž­bo­lo­vo, o vo­kiš­kai Wir­bal­len) mies­te­lio pa­va­di­ni­mas maž­daug prieš šimt­me­tį skam­bė­jo po vi­są ca­ri­nę Ru­si­ją.

Il­gai­niui Verž­bo­lo­vas ta­po sa­vo­tiš­ku Ru­si­jos pa­ri­bio sim­bo­liu. Čia bu­vo va­di­na­mo­ji pir­mos ka­te­go­ri­jos sto­tis bei vie­nas iš dvie­jų Ru­si­jos im­pe­ri­jos pa­sie­nio punk­tų, tu­rė­ju­sių ge­le­žin­ke­lį.

Sto­tis ir mui­ti­nė įrengtos to­kios mil­ži­niš­kos dėl to, kad tai ne­bu­vo vien pa­sų ir pre­kių pa­tik­ri­ni­mo vie­ta. Ru­sai nau­do­jo ang­liš­ko pa­vyz­džio ge­le­žin­ke­lio bė­gius (šie bu­vo tru­pu­tį pla­tes­ni nei li­ku­sio­je Eu­ro­po­je). To­dėl iš Ru­si­jos į Vir­ba­lio sto­tį ru­siš­ku trau­ki­niu at­vy­kę ke­lei­viai tu­rė­da­vo per­sės­ti į ki­tą trau­ki­nį, jau sto­vin­tį ant vo­kiš­kų bė­gių.

Pasak rašytojo V. Na­bo­ko­vo, Vir­ba­lis bu­vo vie­ta, ku­rio­je „…kampuotą ru­siš­ką ge­le­žin­ke­lį kei­tė siau­ras eu­ro­pie­tiš­kas ke­lias, o ber­ži­nes mal­kas – anglys“.

Per Vir­ba­lio mui­ti­nę ga­ben­ta apie 10 pro­c. vi­sos Ru­si­jos im­pe­ri­jos im­por­tuo­ja­mų ir eks­por­tuo­ja­mų pre­kių.